Holivudiniai ar europiniai – jei filmai naratyviniai (ne eksperimentiniai), visi jie mažai kuo nustebina, net žadantys netikėtus siužeto posūkius. Štai „Mergina su adata“ (Pigen med nålen, 2024) jau spėjau įstatyti į tipinį, tamsokos skandinaviškos dramos rėmą, tačiau filmas ne tik netipinis, bet ir drąsiai galiu jam skirti retą verdiktą: nepatiko, rekomenduoju.
Filme rodoma 1918-1919 m. Danija, siuvyklos mašinistės, išgalvotos Karolinos gyvenimas ir susidūrimas su, deja, mažiau išgalvota, labai liūdnai pagarsėjusia Dagmara. Karolinos vyras išėjo kariauti ir dingo, o su mašinistės uždarbiu vienai – ne pyragai, tad jau pirmoje scenoje matome Karolinos iškeldinimą iš buto. Toliau Karolina užmegs romaną su siuvyklos direktoriumi ir pastos, o po šio mažo šviesulio viskas risis gūdžiomis ir nenuspėjamomis bangomis. Filmo anonse plačiau nekomentuojama, tad paliksiu intrigos nemačiusiems, nors tamsių istorijos puslapių gerbėjai jau numano, kas laukia Karolinos.
Pradžiai apie antipatiją. Visų skoniai skirtingi ir tikiu, kad daliai žiūrovų „Mergina su adata“ buvo skaudus, jaudinantis filmas, visai kaip, pavyzdžiui, knyga „Mažas gyvenimas“, turinti didelį gerbėjų ratą. Pritarčiau, jog betikslis gražių, šviesių gyvenimo scenų įterpimas į šią juostą netiktų nei prie tono, nei prie istorijos (juk paremta tikrais įvykiais, kurie neturi laimingos pabaigos).
Ir vis tik begalinis pagrindinės herojės kankinimas, o ji palaužiama absoliučiai iš visų pusių – išduodama aplinkinių, išduodanti pati, patirianti finansinį, emocinį nepriteklių, panirusį į priklausomybę, manipuliuojama fiziškai ir emociškai – man panašesnis į emocijų melžimą ir kankinystės porno (torture porn). Nelaimė po nelaimės labiau charakterizuoja kūrėją, o ne veikėją.
Ir vis tik, kad ir kiek susierzinimo sukeltų „Mergina su adata“, tai be galo meistriškas filmas. Jo režisierius Magnus von Horn – švedas, studijavęs Lodzėje – pateikia visa, ką geriausia gali pasiūlyti Švedijos ir Lenkijos kino mokyklos. Juodai balta juosta, pulsuojanti tamsios muzikos ritmu, skleidžiasi kaip puikus skandinaviškas noiras, o herojų moraliniai pasirinkimai ir abejonės primena ne veltui filmo pradžioje trumpai juostą pristačiusios Gražinos Arlickaitės paminėtą Krzysztofą Kieślowskį. Gal tik vilties ir tikėjimo „Merginoje su adata“ nėra.
Juostoje visko daug: siužeto veiksmo, dialogų, purvo, nelaimių – galima būtų pavargti, tačiau kiekvienas M. van Horno kadras pilnas gylio. Įdomi kompozicija, gyva mizanscena – beveik niekada nematome tiesiog dviejų paeiliui kalbančių galvų. „Mergina su adata“ ir pakankamai lėtas, europietiškas filmas, ir kupinas tempo idėjų, niekada neleidžiantis žiūrovui nuobodžiauti.
Itin puikų įspūdį palieka aktorių, ypač pagrindinius vaidmenis atliekančių Vic Carmen Sonne (Karolina) ir Trine Dyrholm (Dagmara), vaidyba. Galų gale, nors ir kupina kankinystės, juosta stipriai tarpusavyje suveržia visas nelaimes – scenarijus labai logiškas ir išbaigtas, veikėjų poelgius paprasta suprasti (savotiškai net ir Dagmaros – tiek, kiek reikia, ir ne daugiau, be apologetikos). Visi šie dalykai sukuria puikų įspūdį ir kino mėgėjams, ir žinovams, kuriems be geros režisūros primėtyta užuominų į daugelį kitų kino juostų, pradedant brolių Lumièrų „Darbininkų išėjimas iš Lumière’ų fabriko“, baigiant Davido Lyncho „Drambliažmogiu“.
„Mergina su adata“ tikrai ne kiekvienam – kai kuriems filmas pasirodys per žiaurus, dar kitiems gal net neįdomus. Tačiau jei vertinate kokybišką režisūrą, iškalbingą kadrą, vaidybą ir tiesiog kūrybingumą kine, šį filmą pamatyti būtina. Net jeigu niekinate perteklinį visų pasaulio nelaimių suvertimą ant pagrindinio herojaus.
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2024“ tekstas
