Festivalio „Scanorama“ archyvas
Šių metų „Scanorama“ įvairialypė, kaip ir jau įprasta. Didelė jos dalis skirta Šiaurės šalių kinui – ramiam, gal net kiek svajingam, dalis – opias temas karštai ir emocingai diskutuojančioms juostoms. Įsiterpia ir tie neapibrėžiamieji per viduriuką, ir „Naktinių būtybių“ programa, šiemet pasiūliusi tikrai įdomų siaubo filmų. Tačiau kol kas palikime ryškesnius filmus nuošalyje ir aptarkime, ką 2025 m. „Scanoramoje“ galėjo pamatyti įprastas šio festivalio žiūrovas.
Visų pirma, vienas iš festivalio hitų – „Svajonės“ (Drømmer, 2024). Tai viena iš norvegų režisieriaus Dago Johano Haugerudo triptiko dalių. Ankstesnės pavadintos „Meilė“, „Seksas“. Apie šias abi temas „Svajonėse“ tarsi irgi kalbama, bet labai atsargiai, lyg per miglą ir sapną. Paauglė Johana įsimyli mokytoją, nuolat apie ją galvoja, pradeda užrašinėti savo mintis ir fantazijas. Pirmam įsimylėjimui atslūgus, ką užrašė, parodo močiutei ir mamai. Vyresnės moterys patiria šoką, tačiau galiausiai supranta, kad Johana turi literatūrinį talentą.
Filmas šiltas ir kupinas komiškų vietų, šmaikščių pasikalbėjimų tarp skirtingų kartų moterų, svarstymų apie įsimylėjimą, svajones, talentą bei iškelia klausimą – ar galima rašytoją sutapatinti su jo kūryba? Ar Johana tiesiog užaštrino paaugliškus norus, o gal detaliai aprašė realius įvykius? Juk tuomet galėjo įvykti nusikaltimas…
Festivalio „Scanorama“ archyvas
Režisierius nepateikia vienareikšmio atsakymo. Tiek veikėjų dialogai, tiek ir sapniški kūrybiniai sprendimai (itin įsimena dramatiškos užkadrinės muzikos sustabdymas – pasirodo, jog tai ne tiesiog garso takelis, o herojų klausoma muzika). Norvegų kalba (kaip ir angliškas dream) drømmer reiškia tą patį – tiek svajones, tiek sapnus – ir režisierius tą išnaudoja itin efektingai.
Vis dar metaforiškai, bet mažiau svajingai atsiskleidė festivalio atidarymo filmas – „Ką palieka meilė“ (Ástin sem eftir er, 2025). Ana ir Magnusas – išsiskyrusi pora, auginanti tris vaikus ir be galo mielą šunį. Romantinė meilė išblėso, tačiau vis dar rusena šeimos rūpestis – visi kartu drauge keliauja į žygius, uogauja, juokiasi.
Festivalio „Scanorama“ archyvas
Juosta sudaryta iš daug tarpusavyje mažai susijusių vinječių, kuriose visi šeimos nariai kažką veikia. Tiesa, atskiro dėmesio sulaukia ir Ana bei jos kūryba. Moteris užsiima moderniu menu, išnaudodama didelius metalo gabalus ir ant jų liekančias rūdžių žymes. Graži Islandijos gamta, šeimos narių rūpestis vienas kitu, tas mieliausias pasaulio šuo (pelnęs apdovanojimą Kanuose…) – šie vaizdai paįvairinami viena kita fantastine scena, pavyzdžiui, kai staiga atgyja vaikų pagaminta milžiniška lėlė-kaliausė, skirta treniruotėms laidant strėles. Nors tokių fantastinių scenų filme yra, jis sukuria ganėtinai žemiškos juostos jausmą, kurios centre – išlikti bandanti šeima.
Išlikti, o gal tiksliau – išgyventi dar vieną dieną, bando ir visi „Naktinės pamainos“ (Heldin, 2025) herojai, kurių priešakyje – slaugė Florija (nuostabų vaidmenį sukūrusi Leonie Benesch). Žiūrovai stebi vieną Florijos darbo pamainą, – nuo popietės iki vėlyvo vakaro, – kurios metu matome slaugytojų kasdienybę: tai ir senyvi pacientai, prarandantys atmintį ir budrumą, ir pakankamai jauni žmonės, kurie senatvės jau nebesulauks; tie, kurie susitaikę su likimu, ir tie, kurie laukia lemtingų atsakymų. Absoliučiai visiems reikia Florijos pagalbos – kartais vaistų, kartais tiesiog šiek tiek dėmesio, tačiau slaugės aukšte tik dvi, o pacientų vienai pamainai gerokai per daug.
Festivalio „Scanorama“ archyvas
Režisierė Petra Volpe užaštrina emocijas ir tikrai imasi viskų priemonių: žiūrovus drama ir sugraudins, ir suteiks vilties. Tam tikromis aplinkybėmis toks filmas galėtų pasirodyti manipuliatyvus, tačiau „Naktinė pamaina“ veikia kaip kvapą gniaužiantis trileris, kurio pabaigoje mums primenama – nors žiūrime filmą, matome realybę ir slaugytojų trūkumą Europoje, ir net moderniausią techniką turinti Šveicarijos ligoninė neišsivers be įsiklausančio ir padedančio slaugo.
Tai vos trys juostos iš didelės ir plačios šių metų „Scanoramos“ programos, tačiau jos puikiai apibūdina filmų amplitudę. Nuo sapno iki realybės – galite rinktis pagal savo intencijas pamatyti filmą. Norite žiūrėti skaudžiai realybei į akis, ar nuo jos pabėgti ir stabtelėti prie nekaltų akimirkų?
LKC finansuojamo projekto „Senojo ir naujojo lietuviško bei pasaulinio kino refleksija internete 2025“ tekstas
