fbpx
1 Rekomenduojame, Festivaliai, Pokalbiai, Scanorama

„Scanoramos“ programų koordinatorius D. Gluščevskis: festivalis žiūrovui turi sudaryti sąlygas kokybiškai pabūti su kinu

Dmitrijus Gluščevskis
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Šiemet festivalis „Scanorama“ švenčia 20-ąjį gimtadienį. Jubiliejiniame festivalyje iš viso bus parodyti 118 filmai, vyks 11 industrijos renginių, bus susitikimai su filmų kūrėjais bei aktoriais.

„Intensyvus darbas su bendruomenėmis ir darbas į gylį, o ne į plotį. Pristatyti ne kuo daugiau filmų ir ne kuo anksčiau, bet galbūt mažiau, ir labai kokybiškai“, – mąstydamas apie kino festivalių ateiti po Covid-19 pandemijos sako Europos šalių kino forumo „Scanorama“ programų koordinatorius Dmitrijus Gluščevskis.

Darbuojiesi „Scanoramoje“ ne nuo jos įkūrimo pradžių. Kaip manai, kaip festivalis keitėsi per tuos 20 metų ir per tą laiką, kai prie jo prisijungei?

Man atrodo, didžiausias pokytis įvyko, kai „Scanorama“ iš Šiaurės šalių kino forumo tapo Europos šalių kino forumu. Prisimenu, dar nelabai žinojau, kas yra „Scanorama“, bet pradėjus studijuoti semiotiką vienas grupiokas iš buvusios „Scanoramos“ komandos mestelėjo tokią minti: „O, anksčiau buvo faino skandinaviško kino, o dabar jo nebesimato. Jau nebeaišku, koks čia festivalis.“

Dmitrijus Gluščevskis
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Festivaliui tai buvo labai svarbus lūžis, milžiniškas augimo postūmis, kuris jį iki šiol varo į priekį. Bet kitą vertus, derinys – labai aiškiai geografiškai apriboto festivalio su pavadinimu, kuris aiškiai siejasi su Skandinavija, o vėliau jo profilio pakeitimas, iki šiol kelia problemų. Dar ir dabar yra žmonių, kurie sako – einu žiūrėti skandinaviško kino, nors  jau nuo 2009 m. esame Europos kino forumas. Taip, skandinaviškų filmų yra daugiau nei kituose festivaliuose, tačiau jis nesudaro didžiosios dalies festivalio programos geografijos. Šis lūžis normaliai dar nėra prigijęs.

O kas liečia pokyčius, kurie vyko jau man dirbat festivalyje. Manau, kad dabar yra susidariusios palankiausios sąlygos permąstyti tai, ką darome. Viena vertus, simboliniai metai – dvidešimtmetis – kam darome, kaip darome?

Kitas dalykas – įvykusi Covid-19 pandemija, iš pradžių turėjome būti online, o dabar – tarsi yra žiūrovų lūkestis, kad vyktų šioks toks hibridinis festivalis; taip pat pasikeitusi arba besikeičianti rinka tiek su filmų žiūrėjimo platformų padidėjusia pasiūla, tiek su Ukrainos karu pasikeitę kino teatrų lankymo srautai.

Šitos sąlygos dabar verčia iš naujo galvoti, ką darome. Didžiausi programos pokyčiai per šiuos trejus metus būtent su tuo ir susiję. Pradėjome eksperimentuoti – parodome ne tik naujausius filmus, bet ir senesnių, tačiau ne retrospektyvą, galbūt bandysime rodyti temiškai kuruojamas programas. Galbūt tiesiog naujų filmų rodymas bus dubliavimas tos pasiūlos, kurią suteikia filmų žiūrėjimo platformos ar kiti festivaliai.

Festivalis „Scanoramos“
Fotografė Vytautė Ribokaitė

O ką su komanda mąstote į ateitį? Spaudos konferencijoje minėjote, kad šiemet daug dėmesio skirsite žaliajam kursui.

Nežinau, ar žaliasis kursas tiesiogine šio žodžio prasme matomas kaip nauja festivalio kryptis, tai labiau yra nauja tikrovė, kurioje visi gyvename. Dar didesnis iššūkis – diegiant tvarias praktikas nedaryti to dėl vaizdo. Suprasti, ką tai reiškia, pernaudoti dalykus ar nenaudoti plastiko. Šis dalykas liečia nusistovėjusius festivalio procesus, kažkiek suputo pačią komandą.

Man asmeniškai norėtųsi galbūt intensyviau dirbti su kino istorija, teminėmis programomis, daugiau dėti pastangų kuriant akivaizdesnius prasminius ryšius tarp atskirų filmų ir atskirų programų.

Kai prieš 20-25 m. Lietuvoje kūrėsi festivaliai, jie tai darė kino „sausros“ sąlygomis – tiesiog imti ir atsivežti filmą jau buvo milžiniškas darbas. O dabar – tai yra darbas, kurį gali nudirbti beveik bet kas.

Jei festivalis daro tą patį, jis išsiskiria tik tuo, kad turi simbolinį statusą, tradiciją ir žiūrovų pasitikėjimo kapitalą. Man atrodo, kad tai nėra tvari kryptis, nes ilgainiui atsiranda žmonių, kurie tai daro efektyviau.

Dmitrijus Gluščevskis
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Esant tokioms aplinkybėms galima išsiskirti būtent kuratorišku požiūriu, dėmesiu filmui, iš kur jis atsirado. Jei rodome filmo retroversiją, kodėl pasirinkome rodyti pilną arba nepilną jo versija, iš juostos ar ne iš jos. Sudaryti žiūrovui sąlygas, kurios leistų greitą laiką perjungti į lėtą, ir ne tik  pasiūlyti galimybę per 10 dienų privartoti daug kino, bet labiau per tą laiką kokybiškai pabūti su juo. Pažiūrėti vieną filmą ir suprasti, kokiame kontekste jis atsidūrė, kaip jį galima skaityti, pasikalbėti su žmonėmis, kurie gali apie jį daugiau žinoti.

Man atrodo, kad mažesnių festivalių, nedarančių didelių premjerų, nepretenduojančių į pasaulinių ar europietiškų premjerų rengimą, ateitis yra būtent tokia. Intensyvus darbas su bendruomenėmis ir darbas į gylį, o ne į plotį. Pristatyti ne kuo daugiau filmų ir ne kuo anksčiau, bet galbūt mažiau, ir labai kokybiškai.

Sakai, į gylį, bet šiemet filmų turite irgi daug – 92 pilnametražius ir 26 trumpametražius. Taip pat, kai festivalio lankytojas pradės domėtis programa, dažnam gali kilti klausimas, o kodėl nėra nei vieno filmo internete? Šiemet visus filmus rodote tik kino salėse. Kodėl pasirinkote tokį sprendimą?

Mūsų filmų kiekis priklauso ir nuo to, kokias turime finansines galimybes. Tas pats liečia ir buvimą internete, ar nebuvimą jame. Reikia suderinti daugelio rinkos dalyvių interesus – tiek mūsų, tiek mūsų partnerių kino teatrų, tiek įsivertinti, ar esame pajėgūs rengti tiek fizines, tiek internetines filmų peržiūras.

Kalbant apie filmų kiekį, man asmeniškai galbūt norėtųsi, kad jų būtų mažiau. Šiemet gal atsitiktinai atsitiko taip, kad turime tiek daug. Norėtųsi jų rodyti mažiau ir atrasti geresnį balansą tarp skirtingų programų apimčių.

Dmitrijus Gluščevskis
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Jau pernai pamatėme, kad internetinių peržiūrų srautai yra tokie, kurie neleidžia pagrįsti žmogiškųjų ir finansinių resursų, kuriuos reikėtų skirti šioms peržiūroms. Internetinėmis peržiūromis turėjome naudotis kaip neišvengiama pagalba, kuomet negalėjome salių užpildyti daugiau nei 30 proc., arba kai visai negalėjome dirbti salėse.

Iš dalies dabar žmonės yra ir pavargę nuo ekranų ir iš festivalio tikisi ne eilinio pabūvimo prie kompiuterio ar „Netflix`o“. Stebint atsistatančių kino teatrų lankytojų srautus, mūsų sprendimas apsiriboti tik kino teatrais atrodo labai logiškas. Taip pat, organizuodami seansus kino teatruose, galime daryti tai, ką mokame geriausiai.

Galbūt šis sprendimas atrodo konservatyvus, bet sakyčiau, kad tegu internetines peržiūras organizuoja tie, kurie tik jomis ir užsiima. Geras pavyzdys yra „Mubi“, „Criterion Channel“. Jie nerodo gyvų seansų kino teatruose, o sugalvoja, kaip tam tikram produktui suteikti jam vidujai būdingą galutinę formą.

Festivalis „Scanoramos“
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Kaip dėliojosi šių metų pagrindinė festivalio programa? Ji yra konkursinė, tai – ko gero, didžiausia „Scanoramos“ naujovė. Man užstigo sakinys iš programos pristatymo, kad vienas iš atrankos kriterijų yra „Už savo šalies ribų retai platinami kūriniai“. Kodėl?

Kai pradėjome galvoti apie poreikį turėti ilgametražių filmų konkursą, supratome, kad norime, jog tai būtų tikro autorinio kino konkursas, kad jame būtų labai ryškus raiškos priemonių savitumas arba temos artikuliacijos savitumas.

Aišku, būna sunku vienareikšmiškai priskirti labai ryškų braižą režisieriams, kurių tai yra pirmas arba antras filmas. Tačiau vis vien yra tam tikri žanrai, pavyzdžiui,  „socialinė drama“. Per metus penki skirtingi režisieriai gali padaryti po šio žanro filmą, ir iš raiškos priemonių bus galima atpažinti, kad tai – „socialinė drama“. Tarsi tie režisieriai galėtų sukurti vieni kitų filmus, ir iš principo būtų tas pats. Nieko tame nėra blogo, bet norėjome rodyti filmus, kurį pažiūrėjęs pasakytum: „Šiemet dar tokio nemačiau.“ Tai vienas kriterijus.

Atitinkamai supratome, kad yra labai neįdomu akcentuoti pirmo ar antro filmo kriterijų, nors atrodytų, kad tai yra režisieriai, kuriems labiausiai reikia pagalbos. Iš tiesų kriterijus, kurį turbūt visi turi omenyje, kai kalba, kad tai pirmas ar antras režisieriaus darbas, yra tam tikras ne per didelis simbolinis kapitalas, susijęs su filmu.

Kadras iš filmo „Kapinynas“

Dažnai mažas „kapitalas“ nėra susijęs su tuo, kad režisierius sukūrė tik vieną ar du filmus. Kartais režisierius būna padaręs 10 filmų, bet jis vis vien yra nišinis režisierius, neturintis pripažintos žvaigždės ar meistro statuso. Į tokius režisierius, nebūtinai labai jaunus, bet nuolat nerenkamus į pagrindinius konkursus, ir norėjome atkreipti dėmesį.

Kodėl? Tarp tų filmų nemažai yra tokių, kurie, atrodytų, galėtų būti platinami ir rodomi Lietuvoje, bet dažniausiai tai nėra daroma. Vėlgi dėl to simbolinio mažo kapitalo.

Tą patį galima pasakyti ir apie lietuviškus filmus. Pavyzdžiui, Laurynas Bareiša sukūrė filmą „Piligrimai“. Jis pateko ne į pagrindinį, bet svarbų konkursą Venecijos kino festivalyje, ir laimėjo jame. Kas iš to? Ar daug kas platina šį filmą už Lietuvos ribų? Ne. Ar galėtų platinti? Taip.

Filmas iš esmės įsišaknijęs lietuviškoje realijoje, bet kalba apie universalius žmogiškus dalykus. Sukurtas pakankamai suprantamai, kad galėtų jį įvertinti žiuri Venecijoje, vadinasi, ir kiti žiūrovai tai galėtų padaryti.

Išsikristalizavę, koks prasminis branduolys turi sudaryti šį konkursą, pradėjome ieškoti balanso – kad nebūtų per daug panašaus tipo filmų iš vieno didelio festivalio, kad skirtųsi temos, kad raiškos priemonės nebūtų vienodos, kad kiekvienas filmas su savimi atsineštų naują autorinę viziją.

Dmitrijus Gluščevskis
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Aišku, visi programos filmai yra svarbūs, bet ką tikrai reikėtų pažiūrėti ar į ką reikėtų atkreipti dėmesį?

Labai džiaugiuosi, kad įtraukėme į programą filmą „Legenda apie karališkąjį krabą“ (rež. Alessio Rigo de Righi ir Matteo Zoppis). Pernai jį pamačiau Kanų kino festivalyje, tačiau praeitais metais tiesiog neradome jam vietos nei vienoje savo programų. Kai sugalvojome rengti konkursą, pamatėme – čia yra filmas, kuris visiškai atitinka jo kriterijus.

Nusprendėme, kad programoje visuomet turi būti bent vienas lietuviškas filmas. Labai džiaugiuosi, kad turime Emilijos Škarnulytės darbą „Kapinynas“. Šis filmas yra labai savitos estetikos. Jis balansuoja tarp dokumentinio kino ir vaizdo meno.

Man dar asmeniškai labai patinka – jį greičiausiai atrinkome į programą – šveicarų režisierės Carmen Jaquier filmas „Griausmas“. Jo pasaulinė premjera įvyko San Sebastiano filmų festivalyje, kuris vyksta gana greitai iki mūsiškio. Dėl to dažnai iš jo nerodome daug filmų, nes jau būname beveik sudarę festivalio programą. Tai buvo smagus ir greitas apsisprendimas. Iš pirmų kadrų supratome, kad tai yra įdomus filmas, pakvietėme, ir gavome teigimą atsakymą.

Dmitrijus Gluščevskis
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Kita didelė programa yra skirta šiaurės šalių filmams – „Naujienos iš šiaurės“. Tai kokios naujienos iš šiaurės?

Turbūt svarbiausias šios programos ir vienas svarbiausių viso festivalio filmų yra islandų režisieriaus Hlynuro Pálmasono darbas „Prakeikta žemė“. Filmas pristatytas šių metų Kanų kino festivalio „Ypatingo žvilgsnio“ programoje, bet nieko joje nelaimėjo. Tačiau jis buvo vienareikšmiškas visų kritikų favoritas, nebuvo nei vieno prasto atsiliepimo apie šį filmą.

Su šiuo filmu H. Pálmasonas padarė kokybinį šuolį. Jis yra daug įspūdingesnis nei prieš tai sukurti du filmai (jie buvo parodyti Lietuvoje) – „Žiemos broliai“ ir „Balta, balta diena“ – ir milžiniško masto. Tai beveik Trojos arklys – islando už daniškus pinigus sukurtas filmas apie danų kolonialistinę praeitį, susijusią su Islandija.

Danų kunigas keliauja į Islandiją statyti bažnyčios ir, galima sakyti, praranda savo tikėjimą atsidūręs mitologinės gamtos apsuptyje.

Dmitrijus Gluščevskis
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Festivalio vadovė Gražina Arlickaitė, kalbėdama apie šią programą, visada mini filmą „Emigrantai“ (rež. Erikas Poppe). Tai žinomo Vilhelmo Mobergo romano dar viena ekranizacija. Suprantama, kodėl režisierius imasi šios ekranizacijos – migracijos tema Europoje yra opi ir aktuali. Tai labai didelio masto, profesionalaus režisieriaus sukurtas filmas, kuris tikrai verta pamatyti.

Dar labai noriu išryškinti pernai metų Kanų kino festivalio „Ypatingo žvilgsnio“ programoje pristatytą filmą „Nekaltieji“ (rež. Elskilis Vogtas). Tai – debiutuojantis režisierius. Jis yra scenaristas, dirbęs su Joachimu Trieru ir kartu su juo parašęs naujausio J. Triero filmo „Blogiausias žmogus pasaulyje“ scenarijų.

Jo sukurtas pilnametražis yra beveik siaubo filmas. Jis – apie mažamečius vaikus, kurie atranda turintys antgamtinių telekinetinių galių, jie pradeda pyktis. Kažkas tarp X-menų ir „Stranger things“.

Filmas nuteikia labai nejaukiai vien dėl to, kad jame tyrinėjamas vaikiškas žiaurumas. Dažnai vaikai mėgina ribas, ir dėl to būna žiauresni, nei suaugusieji. Norėdamas paryškinti šią vaikystės aspektą, režisierius įpina ir mistinį elementą. Tačiau – tai labai originalus filmas.

Kadras iš filmo „Drugelio žvilgsniu“

Šiemet akcentuojate, nors ir nėra atskiros jiems skirtos programos, filmus ir jų kūrėjus iš Ukrainos, jie išmėtyti per kelias programas. Kokie tai filmai?

Rodysime keturis ilgametražius ukrainiečių filmus. Drama „Drugelio žvilgsniu“ (rež. Maksymas Nakonechnyi) yra iš Kanų kino festivalio „Ypatingo žvilgsnio“ programos. Tai filmas, kuris tiesiogiai liečia karo Ukrainoje temą. Jame pasakojama apie Donbase kariaujančią ir į nelaisvę papuolusią moterį. Vėliau ji iš jos grįžta, apmąsto šią karo traumą, kurią. Ko gero, visa Ukraina yra patyrusi.

Mums šis filmas yra svarbus dar ir dėl to, kad jo prodiuserė, taip pat montažo režisierė yra Alina Gorlova, kuri pernai lankėsi mūsų festivalyje. Ji kartu su režisieriumi ir su filmo operatoriumi atvyks į festivalį, su jais bus galima pabendrauti.

Antrasis filmas yra Sergejaus Loznicos „Kyjivo procesas“. Manome, kad jis yra ukrainiečių režisierius, nepaisant to, kad kai kuriems dėl skirtingų priežasčių atrodo, kad jis tarsi atsiriboja nuo savo ukrainietiškumo.

Jo naujasis filmas yra ukrainietiška tema – nacių teismas išlaisvintame Kijive. Nepaisant to, kad teismas vykdomas šiuolaikinių nacių – sovietų teisėjų. Iš esmės istorijos rimas kraupinantis. Labai svarbu pasižiūrėti, kaip budeliai reflektuoja ar nereflektuoja savo elgesį ir ko mes, kaip žmonės, esame išmokę.

Kadras iš filmo „Kyjivo procesas“

Šis filmas tiesiogiai susies su praeitais metais režisieriaus pristatytu filmu „Babij Jaras. Kontekstas“. Jį būtų galima įmontuoti į jį ir tai būtų nuoseklus pratęsimas. Šito proceso kelios minutės matomos „Babij Jaras. Kontekstas“, paskui jos baigiasi kartuvėmis. Kai apie tai kalbėjau su režisieriumi, jis atsakė, kad ne, tai yra atskiras filmas ir nereikia jungti į vieną didelę versiją. Ir jis yra teisus. Dramaturginė logika yra kitokia ir dėl to neįmanoma padaryti „Babij Jaras. Kontekstas“ dar pusantros valandos ilgesnio. Reikia atskiro filmo.

Trečiasis yra „Klondaikas“ (rež. Maryna Er Gorbach). Tai filmas iš Sandanco kino festivalio „Tarptautinio konkurso“ programos. Jis joje pelnė prizą už režisūrą. Vėlgi Donbaso teritorija, vietovė, virš kurios numušamas Malaizijos lėktuvas. Tarp tų griuvėsių vyksta tragiška šeimos istorija. Vasarį šį filmą žiūrėti buvo sunku, o dabar, kai jau prasidėjo tikrasis karas, ne hibridinis, jis skamba pranašiškai.

Ir paskutinis „Kaip ten Katia?“ (rež. Christina Tynkevych). Lokarne pristatytas filmas. Ukrainiečių režisierė kaip ir S. Loznica lankysis festivalyje. Režisierė „SCA kryptyse“ skaitys paskaitą apie debiutavimą karo sąlygomis.

Didžiąją dalį ukrainietiškų filmų kartu su jų kūrėjais pristatys kino kritikė Natalija Serebriakova. Kai ji turėjo bėgti iš Ukrainos, jai pasiūlėme prisijungti prie mūsų programos sudarytojų komandos ir ją įdarbinome. Ji su kūrėjais apžvelgs pastarąjį ukrainietiško kino dešimtmetį, ką, kaip festivalis, dar galime padaryti dėl jo.

Festivalis „Scanoramos“
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Kaip ir kiekvienais metais pristatote naujausius lietuvių kūrėjų darbus. Šiemet jų yra keturi. Be jau minėto E. Škarnulytės „Kapinyno“, dar yra trys darbai. Du režisieriai tikrai gerai žinomi – Vytautas V. Landsbergis ir šiemet nužudytas Mantas Kvedaravičius. Ką žiūrovai patys naujuose lietuviškose premjerose?

Manto Kvedaravičiaus „Prologas“ yra filmo „Partenonas“ brolis dvynys. Beje, pastaruoju 2019 m. uždarėme festivalį. „Prologe“ susikoncentruojama į vieną personažą, kalbama labai panašiomis temomis kaip „Partenone“. Tiek estetine, tiek tematine prasme šie kūriniai yra labai panašūs. Labai gražus darbas, ir labai gaila, kad tai paskutinis Manto filmas.

Naujasis Vytauto V. Landsbergio filmas apie fotografą Antaną Sutkų „Antanas Sutkus: Scenos iš fotografo gyvenimo“ mus šiek tiek nustebino. Atrodytų, kad tai – klasikinės formos filmas apie labai žinomą menininką, tačiau jame sugebama pavaizduoti A. Sutkų kaip nevienareikšmišką žmogų, kaip žmogų, kurie kažko gyvenime gailisi, suteikti jam, kaip personažui, gylio, nepaverčiant filmo tik tokio dydžio menininko portretu.

Trečiasis – Vytauto Tinterio „Dažnių žvejyba“. Tai filmas apie Audrių Šimkūną – garsų menininką iš Alytaus. Tai būtų tradicinis menininko portretas, jei ne netradicinis vienos iš raiškos formų pasirinkimas – skiriamas didelis dėmesys filmo garso takeliui. Taip tarsi atliepiama jo pagrindinio veikėjo pagrindinė aistra – garsų įrašinėjimas ir jų montavimas.

Filmo garsas buvo montuotas 28 kanalais LMTA sferinėje erdvinio garso salėje. Jau yra išleista dokumentinės juostos vinilinė plokštelė. Šitas garso takelis, kuris, kaip teigia režisierius, turi savitą dramaturgiją, pasakoja savitą istoriją, jį galima tik klausytis ir klausantis analizuoti. Būtent šie garsai įtraukia į filmą kitaip negu būtų įtraukęs kitoks garso dizainas. Keli šio filmo seansai įvyks ir sferinėje salėje.

LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2022“ tekstas

LKC
Komentarai

Esu „KINFO“ redaktorius ir kitų darbų darbelių darytojas. Į „KINFO“ komandą patekau netikėtai, tad būnant „KINFO“ komandoje netikėtumų ir nuotykių netrūksta. Smagu, kad „KINFO“ sudaro galimybę tobulėti, sutikti naujų įdomių žmonių bei progą prisidėti prie lietuviško kino sklaidos. Kinas, anksčiau buvęs interesų periferijoje, tapo itin svarbia gyvenimo dalimi, be kurios būtų nemiela gyventi.