Nusprendęs pailsėti nuo fantastinio žanro filmų, „Geležinio žmogaus“ kūrėjas Jonas Favreau šiais metais į kino teatrus grįžta su komedija „Šefas ant ratų. Virtuvė Los Andžele“ (Chef, 2014). Pasinėręs į kūrybą, Jonas pats jį prodiusavo, režisavo, parašė scenarijų ir atliko pagrindinį vaidmenį. Subūręs gerai žinomą aktorių komandą, režisierius žiūrovams pristato sultingą komediją, kupiną akį glostančių vaizdų, humoro ir karčiųjų pipirų.
Pagrindinis veikėjas Karlas Kasperas – garsus virtuvės šefas, kurio restoraną nusprendžia aplankyti žymiausias miesto maisto kritikas. Norėdamas parodyti, ką sugeba geriausia, šefas sukuria visiškai naują meniu, tačiau restorano savininkas pagrasina Karlą atleisti, jeigu jis negamins ilgus metus ruošiamų populiariausių patiekalų. Parašyta bloga recenzija apie maistą, įsiutina šefą, ir jis netyčia twitteryje vietoj privačios žinutės parašo visiems, ką mąsto apie žymųjį kritiką. Tapęs interneto sensacija, Karlas palieka darbą ir stengiasi viską pamiršti. Turėdamas daug laisvo laiko, jis bando atkurti prarastą ryšį su sūnumi, su kuriuo ir taip praleidžia mažai laiko. Nuvykus kartu į Majamį, Karlas nusprendžia įsigyti maisto furgoną ir gaminti nuostabiuosius kubietiškus sumuštinius. Vos tik išgirdęs šią naujieną, į pagalbą atlekia šefo buvęs darbuotojas restorane Martinas (akt. John Leguizamo). Trise jie sutvarko furgoną ir pradeda aromatingą vaizdų kelionę atgal į Los Andželą.
Filme didelis dėmesys skiriamas tėvo ir sūnaus santykių aptarimui. Susitelkęs į savo karjerą Karlas retai susitinka su savo vaiku Persiu, o kai leidžia laiką kartu, atrodo, kad visos tėvo mintys sukasi apie maisto gaminimą. Atsiranda problema, kaip suteikti visavertį gyvenimą vaikui, augančiam išsiskyrusioje šeimoje. Nutrūkęs ryšys užsimezga vėl, kai sūnus ir tėvas keliauja atgal į Los Andželą ir drauge gamina maistą. Taip perduodama tarsi šeimos tradiciją, kurią simbolizuoja Karlo padovanotas šefo peilis Persiui.
Šioje komedijoje tikrai netrūksta akį veriančių vaizdų. Ruošiamas maistas tikrai pasirodys kaip aukščiausios rūšies menas. Ne veltui filmavimo metu visur sukiojosi profesionalus šefas, kuris veikėjus mokė, kaip taisyklingai gaminti patiekalus. Nuo garsiųjų Majamio kubietiškų sumuštinių iki skaniausių Naujojo Orleano prancūziškų batonų – viskas atrodo išskirtinai ir geriausia, ką galima rasti Amerikos virtuvėje.
Aišku, ne viskas šiame filme yra nuostabu ir nepakartojama. Į akis krenta visur naudojami socialiniai tinklai. Šių dienų dešimtmetis rytą pradeda su „iPadu“ ir moka geriau naudotis įvairiomis programomis nei jo tėvai. Kovos twitteryje, įvairūs vaizdo siužetai, keliamos nuotraukos į „Facebook“ paskyrą – uždaro veikėjus į virtualią erdvę. Galbūt filme taip pat norėta atkreipti dėmesį į tai, kaip pasaulį valdo medija, ir kaip esi nuo jos priklausomas. Tačiau kai kuriose scenose visur esantys išmanieji telefonai, planšetės naikina tikrąjį veikėjų tarpusavio ryšį, kurį palaiko tik virtuali realybė.
Pats siužetas, išėmus apetitą keliančius vaizdus, praras savo žavesį. Filmo pabaigą jau buvo galima nuspėti pažiūrėjus jo pradžią. Taip pat nesunku pasakyti siužeto veiksmų seką. Tai – pagal visas Holivudo taisykles pastatytas filmas, todėl kažkokių išskirtinių scenarijaus vingių nesitikėkite, o tiesiog grožėkitės jums siūlomais vaizdais. Po jo jums tikrai norėsis išbandyti savo kulinarinius sugebėjimus virtuvėje.
Filmo anonsas: