Kino teatro „Pasaka“ archyvas
Dešimtą kartą vykstantis Tarptautinis moterų filmų festivalis „Šeršėliafam“, pristatantis moterų režisierių kūrybą, šiemet kviečia iš naujo atrasti charizmatiškąją prancūzų aktorę ir dainininkę Charlotte Gainsbourg. Retrospektyvinę programą „Charlotte Gainsbourg veidai“ sudaro platų chameleoniškosios aktorės vaidmenų diapazoną atskleidžiančios istorijos, tarp kurių ir nemažai diskusijų sukėlęs, provokuojantis Larso von Triero darbas „Nimfomanė“ (Nymphomaniac, 2013). Iš dviejų dalių sudarytas pasakojimas bus parodytas specialiajame naktiniame seanse gruodžio 2 d.
Gimusi būti žvaigžde – prancūzų dainininko ir tekstų kūrėjo Serge‘o Gainsbourgo bei anglų aktorės, modelio Jane Birkin dukra, užaugusi kino aikštelėje, į publikos akiratį pateko vos dvylikos metų su tėvu kartu įrašiusi provokuojančią dainą „Lemon Incest“. Drąsi ir trapi, elegantiška ir tuo pačiu berniokiškai paprasta, atvira ir kartu sklidina mistiško paslaptingumo, Charlotte Gainsbourg jau seniai išsivadavo iš garsiųjų tėvų šešėlio. Nebijodama eksperimentuoti, atkakliai tirdama savo pačios galimybių ribas ji pelnė vienos talentingiausių Europos aktorių reputaciją, Kanų kino festivalio geriausios aktorės apdovanojimą, du „Cezarius“ bei daugybę kitų laimėjimų.
Charlotte Gainsbourg galima drąsiai vadinti skandalingojo danų režisieriaus Larso von Triero mūza. Tai – sudėtingiausi, daugiausia psichologinių pastangų pareikalavę aktorės darbai, laužantys stereotipus, atskleidžiantys tamsiąsias žmogaus sielos puses. Kūrybinis duetas metė iššūkį siauram moters seksualumo suvokimui filme „Nimfomanė“. Šiame filme Charlotte Gainsbourg kuria kompleksišką nuo sekso priklausomos Džo personažą, o turbūt poetiškiausiame pasaulio pabaigos filme „Melancholija“ (Melancholia, 2011) ji tampa atsidavusia, stipria, iki paskutinės minutės už sūnaus gyvybę kovojančias motina.
Visai kitokią Charlotte Gainsbourg išvystame kitų režisierių kinematografinėse vizijose. Klasikinėje Benoit Jacquot melodramoje „Trys širdys“ (3 coeurs, 2015) žiūrovai išvys jausmingos, nežemiškos, į skausmingą meilės trikampį su mylima seserimi įsipynusios moters paveikslą.
Australijoje nufilmuotoje itin vizualioje istorijoje „Tėve mūsų, kuris esi medyje“ (The Tree, 2010) Charlotte Gainsbourg vaidina Doną – trijų vaikų mamą, netikėtai netekusią vyro. Jos aštuonmetė duktė tiki, jog tėvas įsikūnijo į milžinišką jų kieme augantį figmedį. Kai medis imi grasinti jų namams, Donai ir visai jos šeimai tenka apsispręsti, ar likti ištikimiems praeičiai, ar judėti pirmyn į nežinomybę.
Asia Argento filme „Mergaitė su katinu“ (Incompresa, 2014) Charlotte Gainsbourg – spontaniška, bohemiška, savanaudiška apleistos mergaitės mama, na, o režisierių dueto, padovanojusio žiūrovų širdis užkariavusį filmą „Neliečiamieji“ (Intouchables, 2011) juostoje „Samba“ (Samba, 2014) Charlotte Gainsbourg virsta nervinga, pervargusia savanore socialine darbuotoja, užmezgančia subtilų ryšį su nelegaliu imigrantu Samba (Omar Sy).
Retrospektyva „Charlotte Gainsbourg veidai“, į ciklą atrinkusi filmus, atskleidžiančius skirtingus Charlotte Gainsbourg veidus, suteiks galimybę pažinti subtilią, mąslią, pasimetusią, žemišką ir gaivališkai nevaldomą, o galiausiai – nepaliaujamai besikeičiančią Charlotte Gainsbourg.
Tarptautinis moterų filmų festivalis vyks lapkričio 25 – gruodžio 4 dienomis Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Gargžduose.