2015 m. pasirodęs trileris „Sicario“ tapo netikėtu hitu tarp veiksmo trilerių gerbėjų. Tuo metu dar gana nežinomas, bet šiandien jau garsenybe tapęs režisierius Denisas Villeneuve‘as pateikė paprastą, tačiau brutalią ir bekompromisę karo su narkotikų karteliais viziją. Prie to, žinoma, labai prisidėjo tobulus antiherojus suvaidinę Benicio del Toro ir Joshas Brolinas. Lyg to būtų maža, filmo kompozitorius Jóhannas Jóhannssonas pridėjo ir erdvų, tačiau galingą garso takelį – filme skambantis kūrinys pavadinimu „The Beast“ iki šiol yra grėsmingai genialus.
Turbūt netikėta filmo sėkmė ir nulėmė sprendimą sukurti „Sicario“ tęsinį, tik šį kartą jau be D. Villeneuve‘o ir J. Jóhannssono. Pirmojo filmo gerbėjai naujienas apie tęsinį sutiko gana skeptiškai, ypač pamatę, jog kuriant jį dirbs nebe vizionieriškas pirmosios juostos režisierius, o italas Stefano Sollima, turbūt geriausiai žinomas kaip serialo apie mafiją Gomorra prodiuseris. Tačiau peržiūrėjus filmą negalima sakyti, jog S. Sollimai nepasisekė – žiūrovai gavo nors ir nelabai reikalingą ir sterilesnį, tačiau pilną mačizmo, kompetentingą ir D. Villeneuve‘o sukurtus standartus atitinkantį tęsinį, kurį vėl „tempia“ B. del Toro ir J. Brolinas.
Gudragalviai lietuvių vertėjai filmo pavadinimą išvertė kaip „Sicario 2: kartelių karai“ (Sicario: Day of the Soldado, 2018), nors originaliame pavadinime yra kalbama apie „kario dieną“. Tad kaip ir galima numanyti, filme kartelių karų nelabai ir pamatysite – pastarieji tėra tik vienas iš paliečiamų kontekstų. Augant islamo terorizmui JAV, prie kurio prisideda ir Meksikos narkotikų karteliai, pirmojo filmo herojai – CŽA agentas Metas Greiveris (J. Brolinas) ir tragiško likimo buvęs teisininkas Alechandras Gilikas (B. del Toro) – vėl suvienija savo jėgas kovai. Padėčiai šalyje blogėjant, Greiveris su Alechandras pasirenkami paties Gynybos sekretoriaus (Matthew Modine) dėl gebėjimo vykdyti „purvinas“ operacijas ir naikinti nusikaltėlių organizacijas iš vidaus.
Kaip žinia, tokių operacijų metu visuomet kažkas nutinka ne taip (o šiuo atveju – pagrobus pernelyg svarbų asmenį). Tai suteikia puikias galimybes plėtoti brutalų veiksmo trilerį. Tą žiūrovas ir gauna. S. Sollima per daug nenukrypsta nuo pirmojo filmo formulės, pagal kurią juostos pabaigoje susipina kelios viso filmo metu plėtojamos pasakojimo gijos, išryškinančios kovos su narkotikais niaurastį.
Siužeto prasme „Sicario 2“, kaip ir jo pirmtakas, nepasiūlo nieko pernelyg naujo. Tačiau tai nėra iš principo blogai. Gana paprasta istorijos fabula leidžia daugiau laiko skirti brutaliai narkotikų kartelių realybei pavaizduoti bei žibėti Greiverio ir Alechandro veikėjams. O čia „Sicario 2“ nenuvilia. Nors ir nepasiekia pirmojo filmo brutalumo lygio (kas prisimena pirmojo filmo pradžią, žino apie ką kalbu), S. Sollimos juosta turi savo žiaurių ir įtemptų scenų paletę, neleidžiančią žiūrovui atsipalaiduoti. Geriausia yra tai, jog ne viena filme vaizduojama konflikto pusė neatrodo „švariai“ ar „gerietiškai“, taip išvengiant dar vieno amerikietišku kiču persmelktos istorijos.
Už pastarąjį aspektą yra atsakingi ne tik scenaristai, tačiau ir J. Brolinas su B. del Toro. Panašu, jog po pirmojo filmo abu aktoriai nepamiršo savo vaidmenų. Abu tebėra žiaurūs antiherojai, pasiryžę su karteliais kovoti jų pačių būdais, neatmetant ir klastos ar priešininkų egzekucijų. Klausimų kyla nebent žvelgiant iš tęsinio perspektyvos. Tiems, kas prisimena pirmojo filmo „vakarienės“ sceną, gali kilti klausimų dėl kai kurių Alechandro veikėjo poelgių nuoseklumo ir staiga atsiradusių moralinių skrupulų žudant vaikus. Tačiau čia turbūt yra akmuo, pirmiausiai, į scenarijaus autorių daržą, o ne į šūvis į aktorių, savo darbą atlikusių tikrai gerai, teritoriją.
„Tikėjaisi, kad kažkas pasikeis? Per ilgai čia dirbi, kad taip galvotum“, – vienoje filmo scenoje Greiveriui pasako jo CŽA vadovė Sintija Fords (Catherine Keener). Ši frazė neblogai tinka apibūdinti ir „Sicario 2“. Ši kino juosta lieka ištikima savo pirmtako vizijai, kuria bandoma parodyti, jog karas su narkotikų karteliais yra pernelyg sudėtingas ir purvinas tam, jog viską būtų galima pakeisti (ar išspręsti) vienu geru konfliktu, kuriame sudalyvautų keli kieti vyrukai. „Sicario 2“, kaip veiksmo trileryje, vis dar gana sėkmingai parodoma organizuoto nusikalstamumo persipynimas su institucijomis bei primirštomis socialinėmis grupėmis JAV. Nors dėl netiesioginio, tačiau stipraus filme jaučiamo „akis už akį“ stiliaus mačizmo pateisinimo tikrai galima ginčytis.
Iš kitos pusės, „Sicario 2“ kaip kūrinys nepateikia nieko naujo. Žiūrovas negauna daugiau žinių apie pagrindinių veikėjų motyvacijas ir jų susikūrimą. Pabaigęs žiūrėti filmą jis taip nepajaus tipiniam amerikietiškam veiksmo kinui būdingo pasitenkinimo sutraiškius blogiukus ir įtvirtinus laisvę. Pasaulis yra bjaurus ir kai kurios jame esančios votys yra tiesiog per sudėtingos sutvarkyti užklijavus ant jų pleistrą.
„Sicario 2“ pabaigoje yra dar viena pirmojo filmo temos variacija, aplankant tas pačias minties kryptis. Tai verčia klausti, ar tęsinys, tebūnie ir kokybiškas, išties buvo reikalingas. Tačiau galiausiai tėra smagu, jog tai yra geras, nors ir neinovatyvus, trileris, ypač palyginus su tuo, kas paprastai pasirodo kino salėse šių metų laiku. „Sicario“ vardas vis dar nesuterštas. Bent jau iki tol, kol nepasirodė trečiasis serijos filmas, apie kurį dar prieš oficialųjį antrojo filmo išleidimą paskelbė „Sicario 2“ prodiuseriai.
Filmo anonsas: