Jei gyvenate ne Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje, tikrai buvote apsilankę bent viename „Sidabrinės gervės naktų“ renginyje, kurio metu buvo rodomi lietuviški filmai. Nuo 2010 metų po Lietuvą važinėjantį festivalį sugalvojo ir organizuoja Lietuvių kino akademija, kurios direktorė Lina Buzelytė „Kinomaistui“ papasakojo apie patirtį rodant lietuvišką kiną Lietuvos periferijose bei pasidalijo savo ateities planais.
– Gal pradžiai papasakokite apie pačios „Lietuvių kino akademijos“ įsikūrimą.
Lietuvių kino akademija įsikūrė su tikslu toliau organizuoti Lietuvos nacionalinio kino ir televizinio kino apdovanojimus „Sidabrinė gervė“, kurie savo kelionę pradėjo dar 2008-aisiais. Tokia įstaiga buvo reikalinga, nes norėjome, jog šie apdovanojimai būtų ne individualių žmonių, o institucijos produktas. Lietuvių kino akademija ne tik remia jaunus lietuvių kino talentus, vertina jų kūrybą, bet ir informuoja visuomenę apie lietuvių kino tendencijas ir ryškiausius darbus.
– Kaip atsirado idėja važinėti po Lietuvos miestelius su projektu Vasaros kino festivalis „Sidabrinės gervės naktys“?
Ne paslaptis, jog iš mažesnių šalies miestų dingo kino teatrai ir paprastas pilietis ne tik kad neturi galimybės pamatyti naujausius užsienio filmus, jam sunkiai prienami ir lietuvių režisierių sukurti darbai. Žinoma, žmonės gali nusigauti iki rajono centrų, tačiau ir jie dažniausiai neturi padoraus kino teatro. Todėl ir sugalvojome lietuviško kino sklaidą vykdyti šalies provincijose. Pradžioje, 2010 metais, aplankėme apie 25 Lietuvos miestus, vėliau mus prikalbino ir didesni. Netgi Klaipėda keletą metų prašė, jog atvažiuotume, bet mes nedrįstame nenorėdami keisti festivalio užmanymo koncepcijos – lankyti mažesnius šalies miestus, kuriuose dažniausiai nėra kino teatrų. Nors, pavyzdžiui, lankėmės Marijampolėje, kuri turi puikiai veikiantį „Spindulio“ kino teatrą, ten mus sutinka su tūkstantine minia.
– Kokiais šaltiniais vyksta festivalio komunikacija? Kaip rajonų gyventojai sužino apie į jų miestą atvažiuojantį renginį?
Praktika parodė, kad efektyviausias būdas pasiekti rajono gyventoją yra per savivaldybes, todėl ir neketiname keisti šio komunikacijos formato. Kartais labai padeda pati bendruomenė. Pavyzdžiui, kuomet festivalį vežame į Raudondvario dvarą, visuomet komunikuojame tiesiogiai su jo direktore Snieguole Navickiene. Labai aktyviai prisideda ir Šaukėnų kultūros centro bendruomenė, Šakių rajono moterų klubas, Kazlų Rūdos bendruomenė, Žagarės regioninio parko administracija ir kt.
– Jei 2010 metais startavote aplankydami 25 miestelius, šiais metai turbūt pasiekėte rekordą filmus rodydami 48 vietose.
Niekada nesiorientavome į kiekybę, kiekvienais metais važiuojame ten, kur esame laukiami. Norime, jog žmonės ne tik pamatytų filmus, bet ir susitiktų su kino kūrėjais. Šiais metais nusprendėme aplankyti daugiau rajonų, nes bendradarbiavome su kitu projektu – Gamintojų ir importuotojų asociacija (GIA), kuri jau 4 metai vykdo „Mes rūšiuojam“ projektą. Atliekų tvarkymo centras su mumis keliavo nuo projekto pradžios iki pabaigos ir iš gyventojų rinko elektronines, buitines atliekas, senas baterijas. Išties, norėjome aplankyti net 50 vietų, tik į keletą iš jų nepavyko nuvažiuoti. Nebuvo labai lengva, bet viską atperka į renginius ateinantys žmonės. Visgi, manau, jog kitais metais apsiribosime kokiu 30 miestų aplankymu. Ne dėl to, jog pavargstame organizuodami ir važinėdami, tiesiog nepasiteisina toks didelis kiekis. Kai kuriuose miesteliuose žmonės nesusirinkdavo taip gausiai, kaip tikėdavomės.
– Gal galite paminėti, kiek žmonių apsilankė šių metų festivalyje?
Šiemet visose kino naktyse – 48 renginiuose – apsilankė virš 26 tūkstančių žmonių. O bendras vidurkis per 5 metus – beveik 2000 žiūrovų viename renginyje. Visuomet mušame lankomumo rekordus Zyplių dvare (Šakių rajone), nors šis miestelis tikrai mažytis, bet turi stiprią ir aktyvią bendruomenę. Netgi esame darę vieną renginį Mažeikių paplūdimyje, kuriame atmosfera buvo tikrai įdomi. Šiemet mažiau žmonių atskirai pritraukėme, kaip minėjau, dėl didesnio renginių kiekio, bet skaičiai vistiek išlieka įspūdingi.
– Ar peržiūrų metu yra buvę kokių kuriozų? Juk rodote filmus po atviru dangumi, gamta visokių šunybių gali iškrėsti.
Utenoje, gal 2010-2011 metais, filmų naktį organizavome prie ežero ir mus užklupo stiprus vėjas. Kadangi mūsų ekranas buvo tarsi didžiulė burė, lūžo jo kojos, o iki renginio pradžios buvo likęs vos pusvalandis. Buvo kažkada Veisėjuose (Lazdijų r.) užpuolusi audra, tačiau mes nukentėjome nestipriai. Matyt, kažkokia gera ranka saugo „Sidabrinės gervės naktis“.
– Festivalio metu rodote „Lietuvos kino apdovanojimuose „Sidabrinė gervė“ nominuotus darbus. Kokiais kriterijais vadovaudamiesi atrenkate filmus?
Peržiūrų metu dažniausiai rodome kelis animacinius filmus vaikams, tuomet trumpametražį vaidybinį arba dokumentinį darbą ir renginio pabaigoje – didįjį ilgametražį filmą. Būna naktų, kuomet parodome ir tris, keturis darbus, bet visa programa trunka ne ilgiau nei 2,5 val. Paprastai orientuojamės į naujausią lietuvišką kiną, bet daug kas priklauso nuo aplinkybių. Iki praėjusių metų turėjome sunkumų rodydami didžiuosius „Sidabrinės gervės” filmus, nes prodiuseriai, kūrėjai ne visada suinteresuoti filmus rodyti nemokamai – tai visiškai suprantama. Tačiau jei kūrėjas neprieštarauja, tų metų „Sidabrinėse gervėse“ nominuoti filmai visada rodomi „Sidabrinės gervės naktyse“. Kartais būna metų, kai neturime ką parodyti vaikams, tuomet atrenkame ir senesnius animacinius filmus.
– Kurie filmai susilaukė didžiausio dėmesio?
Didžiausią pasisekimą turi taip vadinami didieji filmai. 2010 metais visiškai anšlaginis buvo E.Vėlyvio darbas „Zero 2“. Situacija pamažu keičiasi ir rajonų gyventojai jau žino, laukia ne tik didžiųjų, bet ir trumpametražių filmų. Džiaugiuosi, kuomet lietuviai sukuria linksmus trumpametražius filmus, kaip kad 2009 metų L. Lužytės filmas „Jau puiku, tik dar šiek tiek…“, E. Jaunkausko šiųmetinis „Anglijos karalienė pagrobia mano tėvus“. Negalėčiau išskiri vieno labiausiai visiems patikusio šių meto filmo, rodėme M.Vildžiūno „Neesamas laikas“, A.Marcinkevičiūtės „Vardas tamsoje“, M.Ivaškevičiaus „Santa“, D.Ulvydo „Kaip pavogti žmoną“ ir visi keturi darbai buvo laukiami. Kartais jauti atmosferą ir matai, kad parinktas filmas tiesiog netiks. Pavyzdžiui, „Santa“ yra rimtas, ramus darbas, o matome, kad į jo peržiūrą atvyksta daugiausiai pašėlęs jaunimas. Kartais, bet išimtinais atvejais, pataikaujame publikai.
– „Sidabrinės gervės naktys“ ne tik rodo lietuviškus filmus, bet kartu atveža ir jų kūrėjus. Ar sunku būna prikalbinti juos keliauti kartu?
Paprastai rajone gyvenantis žmogus net neįsivaizduoja, kas darosi už filmo kadro, ir jam labai smagu susipažinti su pačiais kino kūrėjais. Todėl vienas iš mūsų tikslų – ne tik parodyti lietuvišką kiną, bet jį ir kokybiškai pristatyti. Stengiamės, jog apie rodomus filmus papasakotų ne tik vedėjas, bet ir aktorius, režisierius, prodiuserius, garso operatorius… Mūsų lietuviškas žiūrovas yra kuklus, atvirų klausimų iš auditorijos sulaukiame nedaug. Dažniausiai žiūrovai pasikalba su filmų kūrėjais individualiai, todėl visada raginame vietos bendruomenes kartu su peržiūromis suorganizuoti pvz., košės, arbatos virimą. Vaišinami iš aktorių ar kino kūrėjų rankų, žiūrovai išdrįsta paklausti tiesiogiai, užmegzti pokalbį juos dominančia tema.
– Kokie jūsų ateities planai?
Kitais metais toliau važinėsime po Lietuvą. Nesieksime kiekybės ir lankysime tas vietas, kuriose tendencingai esame laukiami. Norime, kad Lietuvos gyventojas be jokių išlaidų ateitų ir pamatytų lietuvišką kiną.
Beje, atsiranda teigiančių, jog „Sidabrinės gervės naktys“ yra ne festivalis, nes tokiuose renginiuose dažniausiai renkami geriausi filmai. Tačiau aš nerandu kito žodžio, kuris geriau apibūdintų šį renginį, nes man festivalis asocijuojasi su švente, kurią „Sidabrinės gervės naktys“ ir sukuria Lietuvos miestuose.
– Ačiū už pokalbį!
LiKA archyvo nuotraukos
