fbpx
Festivalių filmai, Filmų apžvalgos, Repertuaro filmai

„Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo“. Nuoširdus juokas nuoširdžioje komedijoje

Kadras iš filmo „Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo“, „ACME Film“ archyvas
Kadras iš filmo „Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo“, „ACME Film“  archyvas
Kadras iš filmo „Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo“
„ACME Film“ archyvas

Jei bandysite googlinti informaciją apie filmą ar knygą „Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo“ (The 100-Year-Old Man Who Climbed Out the Window and Disappeared, 2014), tai dažniausiai aptinkamas sakinys bus „Alanas Karslonas yra nepaprastas senukas“. Šis sakinys nemeluoja. Tačiau minėtasis Alanas, pagrindinis filmo herojus, nėra tik nepaprastas senukas. Jis – nepaprasta asmenybė, nepaprasto proto, vaizduotės turėtojas arba… neįprastų aplinkybių auka.

Filmo siužetas prasideda didžiulio torto ir begalės žvakučių vaizdais. Šimto metų jubiliejus – ne tik džiuginantis, bet ir varginantis dalykas. Tą pamatysite ir gimtadienio „kaltininko“ veide. O ką gi paprastas (atsiminkite, jūs dar nežinote, kad jis anaiptol ne paprastas) ir vis dar guvus šimtametis gali sugalvoti, jei tik ne išlipti pro langą? Taip ir užsisuka karuselė.

Po to siužetas tampa įvairialypis: dingę pinigai, gaudynės, nauja draugystė, meilė, na, ir… senatvė bei viską lydintys atsitiktinumai. Visa tai dažnai pertraukia Alano prisiminimai apie jo vaikystę, paauglystę, jaunystę. Kiekvienas poelgis daro įtaką kitam. Tarsi siūleliai, kurie dega ir susprogdina dinamitą. Beje, Alano laibai mylimą. Ši meilė herojui suteikė galimybė susipažinti su garsiais diktatoriais, atradėjais ar, pavyzdžiui, Alberto Einsteino broliu. Beje, šiame filme epizodinius vaidmenis atliko ir lietuvių aktoriai: Algirdas Paulavičius (Josifas Stalinas) ir Sigitas Račkys (Michailas Gorbačiovas).

Oi, pamiršau paminėti svarbiausią – visas šis pasakojimas nuostabi, nepaleidžianti iš juoko spąstų komedija.

Kadras iš filmo „Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo“, „ACME Film“ archyvas
Kadras iš filmo „Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo“
„ACME Film“ archyvas

Šį filmą teko pamatyti „Kino pavasario“ metu, šalia sėdėjusi grimo meistrė iš karto pastebėjo: ten per daug pudros, čia ne taip sukonstruota nosis. Aš – nepastebėjau. Juostoje labai daug juoko ir sarkazmo. Nors matai diktatorius, aliuzijas į karą, tačiau iš to juokiesi. Manau, režisierius Felixas Herngneris nori, kad tu juoktumeisi ir suprastum, jog gyvenimas – tai nieko daugiau kaip tik objektas, iš kurio galima nuolatos pasijuokti. O ar taip ir nėra? Spalvos, atsitiktinumas, draugystė, nesusipratimai – visa tai yra gyvenimas ir gali būti labai, labai juokinga.

„Šimtamečiame, kuris išlipo pro langą ir dingo“ meistras yra ne tik puikiai knygą adaptavęs režisierius, bet ir aktorius, pagrindinio vaidmens atlikėjas Robertas Gustafssonas. Jis įtikinamai ir labai spalvingai suvaidino senuką Alaną įvairiuose jo gyvenimo etapuose. Skirtingose scenose jaučiasi ne tik išvaizdos pokyčiai, bet ir charakterio: kad ir kokia išskirtinė asmenybė yra Alanas, tačiau su metais jis tampa brandesnis, nors, galbūt, tik pomėgis išgerti (daug) nesikeičia.

Vagystės, atsitiktinumai, žudymai, atsitiktinė žmogžudystė, meilė, kerštas, persekiojimas, bėgimai greitomis mašinomis – ir visa tai apie šimtametį dieduką. Filmo režisierius nepiktnaudžiauja jokiais efektais, čia nerasite jokio dirbtinio psichologizmo, dramos ar paslėptų prasmių – viskas aišku, paprasta ir juokinga. Tačiau taip pat juostoje stipriai ir labai aiškiai parodoma, kad žmogus, kuris daro, ką mėgsta, gali eiti toli. Svarbiausia – tikėti savimi.

Nors iš pažiūros juostoje viskas atrodo labai paprasta, bet iš kino teatro tikrai neišeisite tarsi po lengvos komedijos. Garantuoju, kad galvosite apie gyvenimą, ne šimtamečio, o savo. Apie tai, kur einate, kaip einate, ir kodėl. Gal galima lengviau ir paprasčiau? Tuomet ir gyvenime bus daugiau juoko.

Filmo anonsas:

Komentarai

Mėgstu kiną, nes jis man padeda bent akimirkai susikoncentruoti, išnykti iš tikra-netikra pasaulio ir padeda atrasti atsakymus į mano klausimus. O KINFO – erdvė, kurioje galiu dalintis tais atsakymais, kuriuos randu kine. Taip pat čia galiu ir bandau tobulėti ne tik kaip „man patiko – nepatiko“ pliurpėja, bet kaip argumentais ir įmantriomis frazėmis apsikausčiusi kino kritikė. Alfredas Hitchcockas yra pasakęs, kad filmo ilgis visuomet turi būti tiesiogiai proporcingas šlapimo pūslės ištvermei, o mano tikslas – rašyti tekstus taip, kad net ir labai norintys sisioti, neišbėgtų į tualetą tol, kol nepabaigtų skaityti mano teksto.