Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Praėjus vos mėnesiui po Berlinalės nugalėtojų paskelbimo, „Kino pavasario“ žiūrovai jau gali pamatyti „Auksinio lokio“ laureatą – naujausią iraniečių režisieriaus Jafaro Panahio filmą „Taksi“ (Taxi, 2015). Analizuojant Jafaro Panahio filmus, neįmanoma nekalbėti ir apie jo kovą už kūrybos laisvę.
2010 metų garsus iraniečių režisierius Jafaras Panahis buvo nuteistas šešeriems metams kalėjimo už „propagandą prieš Islamo Respubliką“. Pasipylus tarptautiniams protestams ir jam pradėjus bado streiką, šis nuosprendis vis dėlto buvo pakeistas namų areštu, tačiau iš esmės kalėjimo sienas pakeitė kitos. Juk atimta galimybė kurti bet kokiam tikrajam kūrėjui prilygsta laisvės atėmimui. Dvidešimties metų draudimas kurti filmus, rašyti scenarijus, bendrauti su žurnalistais bei išvažiuoti iš šalies – būtent tokio nuosprendžio sulaukė Jafaras Panahis.
Režisieriui ir prieš tai yra tekę priešintis Irano valdžiai. Jo ankstesnė juosta „Ratas“ (Dayereh / The Circle, 2000), vaizduojanti moterų bandymą kovoti su diskriminacija totalitarinėje valstybėje, buvo uždrausta neva įžeidžianti Irano moteris, iš „Purpurinio aukso“ (Talaye sorkh / Crimson Gold, 2003) buvo prašoma iškirpti tam tikras „nepatogias“ scenas, o „Nuošalę“ (Offside, 2006) jau teko filmuoti visiškai slaptai.
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Žinant Jafaro Panahio ryžtą, nuolatinę kova su cenzūra, suteikiančią įkvėpimo kurti ir jauniems, pradedantiems režisieriams, abejonių, kad jis nepasiduos ir toliau kurs, praktiškai nebuvo, tačiau pati kova tapo nuožmesnė, o kovos priemonės daug išradingesnės. Prieš ketverius metus „Kino pavasaryje“ rodytoje vienos dienos režisieriaus kronikoje „Tai ne filmas“ (In film nist / This Is Not a Film, 2011) režisierius, norėdamas papasakoti filmo siužetą, ant savo kambario grindų konstravo „Dogvilį“ primenančią scenografiją, o patį įrašą iš Irano teko išvežti torte paslėptoje USB laikmenoje.
„Taksi“ – jau trečiasis jo filmas po įsigaliojusio draudimo, jame režisierius gudriai fiksuoja atsitiktinius keleivius, net neimdamas kameros į rankas, o tik kartais nukreipdamas ją į reikiamą pusę. Filmo idėja šiek tiek primena Jimo Jarmuscho „Naktį žemėje“ (Night on Earth, 1991), tik čia už taksi vairo atsisėda pats režisierius.
Visas filmas tiesiog spinduliuoja meile kinui. Bene kiekvienas taksi keleivis vienaip ar kitaip susijęs su kinu. Pradedant charizmatišku nelegaliai filmus platinančiu verslininku, savo darbą vadinančiu kultūrine veikla, jaunu studentu, norinčiu tapti režisieriumi, baigiant paties Jafaro Panahio dukterėčia, nuoširdžiai besistebinančią keistais kriterijais, kurių būtina paisyti, jei nori kurti filmus Irane, bei nuovoki advokatė, greičiausiai perpratusi režisieriaus sumanymą.
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Jafaras Panahis meistriškai jaučia filmo ritmą, todėl visa ši kelionė taksi ne tik nei kiek neprailgsta, bet ir kuria neįtikėtiną intrigą. Vieną akimirką, atrodytų, nerūpestingai aptarinėjami Nuri Bilge Ceylano „Vieną kartą Anatolijoje“ ir Woody Alleno „Vidurnaktis Paryžiuje“, o jau kitą – kalbama apie cenzūrą, mirties bausmės panaikinimą, ar taksi atsidūręs sužeistasis pakeliui į ligoninę dar spėja pasirūpinti savo testamentu.
Šioje juostoje labai daug tiesioginių nuorodų ir į ankstesnę režisieriaus kūrybą. Dvi pagyvenusios moterys su akvariumu yra įsitikinusios, jog mirs, jeigu neišleis auksinių žuvelių į šaltinį nurodytą valandą, primena mažą mergaitę, užvaldyto noro turėti auksinę žuvelę iš „Baltojo baliono“ (Badkonake sefid / The White Balloon, 1995). Praktiškai visi keleiviai ne tik greitai atpažįstą už vairo sėdintį garsų režisierių, bet ir yra puikiai susipažinę su jo kūryba. „Gėlių ponia“ pravardžiuojama advokatė pasakoja į „Nuošalę“ panašią istoriją, dukterėčia tikina, kad jaučiasi tarsi „Veidrodžio“ (Ayneh / The Mirror, 1997) pagrindinė herojė, o filmų platintojas prisimena scenas iš „Purpurinio aukso“.
Viename iš „Tai ne filmas“ epizodų Jafaras Panahis sakė, kad jei pasakojant apie filmus būtų galima pasiekti tokį patį poveikį, kaip juos žiūrint, jie apskritai nebūtų filmuojami. Kūrybiniai apribojimai priverčia režisierių rinktis pačius sunkiausius kelius. „Taksi“ neturi išankstinio scenarijaus, nufilmuotas be profesionalių aktorių pagalbos, nėra net titrų filmo pabaigoje, todėl pasiektas rezultatas stebina dar labiau. Belieka palinkėti režisieriui stiprybės ir ryžto siekti dar ne vienos pergalės kovoje prieš cenzūrą.
Filmą turėsite galimybę pamatyti „Kino pavasario“ metu:
Kovo 23, pirmadienis, 19:30-20:52, Forum Cinemas Vingis, S01, Vilnius
Balandžio 01, trečiadienis, 17:00-18:22, Forum Cinemas Vingis, S01, Vilnius
Kovo 27, penktadienis, 18:00-19:22, Forum Cinemas Kaunas, S01, Kaunas
Filmo anonsas:
