Tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“ šį sekmadienį, spalio 5 d., įvyks ispanų filosofo Paulo B. Preciado filmo „Orlanda(s): mano politinė biografija“ lietuviška premjera. Filmą įkvėpė 1928 m. Virginios Woolf parašytas romanas „Orlanda/s“ – pirmasis literatūros kūrinys, kurio pagrindinis veikėjas viduryje istorijos pakeičia lytį. Praėjus šimtmečiui, translytis rašytojas ir aktyvistas Paulas B. Preciado nusprendžia nusiųsti Virginiai Woolf kino laišką: rašytojos sukurtas Orlando nebėra tik fikcija – jis gyvena gyvenimą, kokio Virginia negalėjo įsivaizduoti.
Apdovanotas tarptautiniu mastu
Berlyno kino festivalio „Encounters“ konkurse pristatytas filmas laimėjo Specialųjį žiuri prizą, o taip pat ir queer kino apdovanojimą „Teddy“ kaip geriausias viso festivalio dokumentinis filmas. Po premjeros filmas tęsė sėkmingą odisėją po geriausius pasaulio kino festivalius, kur pelnė dešimtis prizų ir dar daugiau buvo nominuotas. Filmas buvo parodytas daugiau nei 30-yje šalių, o Lietuvos kino gerbėjai filmą pamatys šį sekmadienį, spalio 5 d., kino centre „Skalvija“. Filmą pristato kino leidybos kompanija „Taip toliau“.
„Woolf knygą perskaičiau būdamas paauglys Ispanijoje. Tai buvo šokiruojanti patirtis. Tuo metu dar negalvojau apie tapimą transasmeniu, tačiau skaitymas mano vaizduotėje tokią transformaciją padarė įmanomą. Todėl ši knyga man yra esminė: pirmiausia mano dabartinė egzistencija tapo įmanoma ne realybėje, o fikcijoje ir dėl fikcijos. Po to neskaičiau jos daugelį metų. Knyga vėl grįžo į mano gyvenimą, kai ėmiau suvokti, kaip ji nutolusi nuo tradicinio naratyvo. Turiu galvoje tas istorijas, kurios transseksualumą praėjusiame amžiuje konstravo kaip psichopatologiją: transasmuo kaip asocialus, kaip nusikaltėlis, kaip grėsmė „natūraliam moteriškumui“. Tačiau 1928 m., kai šie patologizuojantys medicinos ir žiniasklaidos pasakojimai apie lyties keitimą dar tik formavosi, Virginia Woolf atsitraukė nuo to ir pasiūlė poetinę, beveik metafizinę lyties transformacijos versiją“, – sako filmo autorius Paul B. Preciado, laikomas vienu pagrindinių lyčių ir kūno politikos teoretikų.
2019 m. Paul B. Preciado kuravo parodą „Documenta“ ir Taivano paviljoną Venecijos bienalėje. Jo knygos yra laikomos esminiais tekstais, kuriais remiasi queer, trans ir nebinarinis šiuolaikinis menas ir aktyvizmas. Tai pirmas Paul B. Preciado sukurtas filmas, kurį inicijavo kompanija ARTE, pareiškusi norą sukurti filmą apie patį Preciado.
Woolf romanas „Orlanda/s“ – numatė ateitį
Sutarus, kad filmas turėtų būti dialogas tarp Virginios Woolf ir Preciado, jis sako, susiradęs ir iš naujo perskaitęs viską, ką turėjo apie Virginią Woolf. Per pandemiją galėjo visiškai į tai panirti.
„Kartais atrodė, kad savo Paryžiaus buto vienatve dalinuosi su Woolf. Vėliau, kai buvo vėl įmanoma keliauti, aplankiau jos archyvus Niujorke. Bet jau Paryžiuje buvau prirašęs penkis sąsiuvinius vien apie Woolf, tačiau tai buvo tik pasiruošimas. Negalėjau imtis šio projekto, kol išsamiai nesusipažinau su Woolf ir iš naujo neperskaičiau „Orlando“ bei vėlesnių jos kūrinių. Dažnai „Orlanda/s“ išskiriamas kaip mažesnės reikšmės ir keistesnis romanas už pagrindinius, tokius kaip „Bangos“ ar „Ponia Dalovėj“. Manau priešingai: skaitant šiandien, jis naujai nušviečia visus Woolf kūrinius ir veikia kaip nematoma infrastruktūra. Būtent iš to atsirado filmo forma – laiškas pačiai Woolf. Ji nusižudė 1941 m., būdama 59 metų, bet jos „Orlanda/s“ gyvena toliau ir yra gyvesnė(-is), nei ji galėjo įsivaizduoti“, – pasakoja Paul B. Preciado.
Autorius prisipažįsta, kad transžmogui reprezentacija yra gyvybės ar mirties klausimas. Galimybė būti laikomam visuomenės nariu, politiniu subjektu, o ne psichiškai nesveiku asmeniu ar patologiniu atveju, priklauso nuo kūno ir subjektyvumo reprezentacijos. Todėl kinas toks svarbus – ir politiškai, ir filosofiškai.
„Orlanda(s): mano politinė biografija“ filmavimas man tapo proga atsiriboti nuo normatyvinių trans pasakojimų. Nuo bauginančios pirmenybės, kurią medicininis, psichiatrinis ir psichoanalitinis diskursas suteikė kūnui ir seksualumui, – tai liečia ne tik transžmones, bet mus visus“, – įsitikinęs Paul B. Preciado.
Filme – net 27 tikri Orlandai(-ės)
Filmo aktorių atrankoje dalyvavo šimtas Orlandų. Filme jų yra 27, nuo 8-erių iki 70 metų amžiaus. Kai režisierius gavo trumpus kandidatų prisistatymo filmukus, kuriuose jie kalba apie knygą, pasirodė, kad filmas pradėjo rašytis pats – kitaip, intymiai ir kartu politiškai jungdamas tai, kas yra knygoje, kas kyla iš jos perrašymo pirmuoju asmeniu, ir to, ką atsineša patys aktoriai.
„Prieš kurdamas filmą tyrinėjau transžmonių vaizdavimą kine ir žiniasklaidoje. Tai buvo teoriniai tyrimai, skirti mano knygoms. Tačiau įtraukti šiuos archyvus į istoriją buvo rizikinga – jie galėjo nustelbti visą filmą. Greitai iškilo klausimas apie filmo ekonomiką. Norėjau sukurti filosofinį filmą, kuris pasakotų ne tik transžmonių ir Virginios Woolf „Orlando(s)“, bet ir mano transformacijos istoriją. Tačiau kokiomis priemonėmis?
Idėja kurti nei vaidybinį, nei dokumentinį filmą su 27 ne tik profesionaliais aktoriais, kurie atlieka pagrindinį vaidmenį, – pasirodė sunkiai įgyvendinama turint mažą biudžetą. Inicijavau visą gamybos procesą su prodiuseriais „Les Films du Poisson“ ir „24 Images“, Annie Dekel Ohayon ir Yaël Fogiel.
Pompidou centras padėjo gauti tam tikras erdves, geresnę kamerą, studiją ar daugiau laiko montavimui. Išbandžiau scenas tik su dviem aktoriais, kad pamatyčiau, ar sugebėsiu kino forma papasakoti asmeninę ir kolektyvinę istoriją, remiantis Woolf žodžiais bei vaizdais. Sakinys, kurį dažniausiai girdėjau filmuojant, buvo „taip nedaroma“. Bet aš norėjau daryti kitaip – kurti filmą taip, kaip organizuojama demonstracija ar kuriamas fanzinas. Dirbau derindamas filmavimą ir montavimą“ – pasakoja filmo „Orlanda(s): mano politinė biografija“ autorius.
„Tai paaiškina, kodėl Woolf atsisakė priimti socialinę lytį“
Galima atsekti, kaip ši Virginios Woolf knyga buvo perskaityta konkrečiuose istoriniuose kontekstuose. 1928-aisiais ji buvo laikoma parodija, mokslinės fantastikos romanu, panašiai kaip Mary Shelley „Frankenšteinas“, ar net pikareskiniu romanu. 6-ajame dešimtmetyje knyga buvo perskaityta naujai kaip feministinė XIX a. patriarchalinės visuomenės kritika. 8-ajame ji buvo laikoma lesbietiška istorija, autobiografija, atskleidžiančia romaną tarp Vitos Sackville-West ir Virginios. Dabar ją imama skaityti iš trans politikos perspektyvos.
„Norėjau pasiūlyti nebinarį „Orlando(s)“ perskaitymą. Manau, kad Virginia Woolf buvo nebinarė autorė. Jei ji būtų gyva dabar, tikriausiai įvardintų save „jie“ (pranc. iel). Tai paaiškina jau dešimtmečiais keliamą klausimą, kodėl Woolf atsisakė priimti socialinę lytį. Manau, ji nesijautė esanti vien moteris. Santuoka jai taip pat netiko. Ji niekada nelaikė savęs tik heteroseksualia moterimi. Būtent jos ekscentriška pozicija suteikė aštrų žvilgsnį į savo laikmečio vyriškumo ir moteriškumo žaidimus“ – teigia rašytojas ir filosofas Paul B. Preciado ir pats pasirodantis savo biografiniame dokumentiniame filme.
Filmas „Orlanda(s): mano politinė biografija“ bus rodomas spalio 5 d., sekmadienį, 20:30 val. kino centre „Skalvija“. Tai yra tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ klubo programos renginys organizuojamas kartu su kino leidybos kompanija „Taip toliau“. Daugiau informacijos www.sirenos.lt
