Jau šį trečiadienį, balandžio 26 d., į Vilniaus menų fabriką „Loftas“ grįžta interaktyvus trumpametražių filmų festivalis „Future Shorts“. Trečiadienio vakarą „Lofte“ bus pristatytas „Future Shorts“ pavasario sezonas, kuriame žiūrovų lauks šešių trumpametražių filmų premjeros iš visos Europos.
„Future Shorts“ pavasario sezono programą Vilniuje pristatys šiuolaikinio šokio menininkė Rūta Butkus ir jos šokio performansas „Bokso pirštinės, siena ir aš“. Į kino seansą atėję žiūrovai pateks į procesą, kuriame patys taps šokio dalyviais net ir nieko neveikdami. Jūsų dėmesiui – interviu su Rūta.
Kaip jūsų gyvenime atsirado šokis?
Pirmą kartą žodį „šokis“ išgirdau, kai mama su džiaugsmu pranešė, kad keliausime šokti. Tada man buvo 5 metai ir aš tą pačią akimirką supratau, kad į mano gyvenimą atėjo siaubas. Mama labai kantriai visus metus mane įkalbinėjo lankyti liaudies kolektyvą „Želmenėliai“ Šiauliuose, bet aš vis atsisakydavau, o po metų palūžau ir sutikau. Ir tai apvertė mano gyvenimą. Iki 15 metų niekas nebesugebėjo manęs sulaikyti, kad nešokčiau. Šokau visur ir visada, nes man vis atrodė, kad šoku kažkaip ne taip, kaip noriu, o kaip noriu – nežinojau. Sulaukus penkiolikos, kliedesiai dėl šokių baigėsi, bet netrukus juos vėl sugrąžino žydų ansamblis „Faerlach“ Vilniuje. Po poros metų įsimylėjau, viską mečiau ir išvažiavau paskui savo meilę. Deja, meilė po trijų metų baigėsi, todėl vėl grįžau į Vilnių, kur netikėtai pamačiau Pinos Bausch spektaklį „Langų plovėjas“. Mane taip sužavėjo jos šokio laisvė, kad būtent tada pagaliau supratau, kad apie tokį šokį aš visada ir svajojau. Troškau laisvės. Taip į mano gyvenimą atėjo šiuolaikinis šokis. Būdama 27-erių, įstojau į Lietuvos teatro ir muzikos akademiją studijuoti aktorinio-šiuolaikinio šokio (vad. A.Naginevičūtė ir J.Vaitkus) ir tie šokio laisvės tyrinėjimai bei ieškojimai mano gyvenimą lydi iki šiol.
„Future Shorts“ metu žiūrovai patys taps pasirodymo dalyviais?
Taip, visi besirenkantys į „Future Shorts“ festivalį pateks į kūrybinį šokio procesą. Jie savo žiūrėjimu ar nežiūrėjimu, sustojimu ar praėjimu, dėmesio kreipimu ar nekreipimu kurs santykį su manimi, tas santykis kurs mano judesį, jo trajektoriją, nuotaiką ir emociją. Šokio atsmosferą kurs ir radijo trasnsliacija, tai, kas tuo metu bus kalbama, kokia muzika skambės. Visa tai taps neatsitiktiniu atsitiktinumu, kai režisieriumi taps Laikas, o visi susirinkusieji – to proceso dalyviais. Šį „Future Shorts“ metu gimusį pasirodymo fragmentą vėliau panaudosiu busimam šokio spektakliui „Bokso pirštinės, siena ir aš“. Šiame spektaklyje žiūrovai galės iš šalies pamatyti, kaip kitų ar jų pačių buvimas paveikė mano judesį ir koks iš to gimė šokio fragmentas, kai lieka tik mano kūnas ir bokso pirštinės.
Ar po šokio pasiliksite pažiūrėti filmų? Ar mėgstate kiną?
Būtinai pasiliksiu pažiūrėti. Mėgstu paveikų kiną, kaip ir bet kokią kitą paveikią meno sritį.
Ir kino seansas, ir jūsų pasirodymas vyks netradicinėje aplinkoje – menų fabrike, įsikurusiame buvusioje gamykloje. Ar jums, kaip menininkei, patinka tokios vietos?
Neįprastos vietos menui ir menas neįprastose vietose suteikia organišką galimybę praplėsti ribas – tiek savo ir kitų, tiek erdvės ir meno sričių. Tai leidžia vystytis ir jungtis į naujus organiškus darinius, kurių, asmeniškai man, reikia kaip oro, nes aš „dūstu“ konservatyvume.
Balandžio 26 d. „Lofte“ vyksiančiame pavasariniame „Future Shorts“ sezono seanse bus parodytos šešios trumpametražės istorijos, kuriuose ypatingas dėmesys šį kartą bus skiriamas socialinėms temoms: nuo šiuo metu visame pasaulyje aktualios pabėgėlių temos iki nedarbo aktualijų ir mažo miestelio kasdienybės bei ypatumų.
Filmai bus rodomi anglų kalba su angliškais subtitrais. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.