„Skalvijos“ archyvas
Besidominčiųjų šiuolaikinės visuomenės kritika, jos dilemomis ir iššūkiais, žvilgsniai jau kuris laikas krypsta į austrų kino režisierių Ulrichą Seidl‘į. Jo režisuota filmų trilogija „Rojus“ tapo įvykiu kino pasaulyje – kino festivaliai su pasididžiavimu traukė jos filmus į savo programą.
Nors „Rojų“ sudarantys filmų pavadinimai – „Meilė“ (2012), „Tikėjimas“ (2012) ir „Viltis“ (2013) – pirmiausiai asocijuojasi su krikščioniškosiomis vertybėmis, jų apraiškų trilogijoje nedaug. Filmų herojės ne itin sėkmingai ieško savojo rojaus. Jas pusiau dokumentine maniera fiksuojantis režisierius sumaniai į paieškas įpina religingumo, protinės negalios, sekso turizmo, rasinės hegemonijos bei kitas temas.
Nuo šio penktadienio, rugpjūčio 16 d., „Skalvijos“ kino centre bus galima išvysti pirmąją trilogijos dalį „Meilė“, o vėliau ir kitas.
„Rojaus“ trilogiją sudaro atskiri, savarankiški kūriniai, tačiau jie turi tam tikrų sąsajų, kurios padeda atrasti papildomas prasmes. Visos „Rojaus“ filmų herojės – moterys, visos jos – iš tos pačios šeimos, visos ieško pamatinių vertybių, tačiau skirtingai. „Meilės“ herojė Teresa, trokštanti vyriškos meilės, tačiau nerandanti jos gimtojoje Austrijoje, tikisi ją surasti Kenijoje. Teresos sesuo Ana Marija, „Tikėjimo“ dalies herojė, yra fanatiška krikščionė, kuriai rojus asocijuojasi tik su Jėzumi. Tuo metu „Vilties“ siužetas sukasi apie trylikametę Teresos dukterį Melani, kuri svajodama atsikratyti apkūnumo išvyksta į specialią stovyklą.
Pasak režisieriaus, vienas iš filmų konfliktų kyla dėl to, kad jo herojės neatitinka tam tikrų visuomenės kuriamų grožio standartų. Teresa jaučiasi „nepaklausia“ savo šalyje – ji per stambi, be to, jos amžiuje sunku susirasti vyrą. Teresos dukra Melani jaučiasi nelaiminga dėl savo apkūnumo, kuris netoleruojamas ją supančioje aplinkoje.
Austrų aktorė Margarethe Tiesel, atlikusi Teresos vaidmenį, U. Seidl‘io trilogiją vadina alternatyva, griaunančia dirbtines klišes, kuriomis matuojame pasaulį. „Seidli‘o filmai man yra meilės deklaracija žmogiškumui, visam tam, kokie mes iš tiesų esame, – netobuli, pilni ydų ir troškimų“, – teigia aktorė interviu Aistei Račaitytei žurnale „Kinas“.
Trilogijoje „Rojus“ U. Seidlis taip pat be užuolankų prakalba apie Austrijos moterų fenomeną, kai jos išvažiuoja į Afriką, vedinos meilės nuotykių troškimo. Pasak jo, tai globaliai išplitęs verslas, atnešantis milžinišką pelną. Kita vertus, šis reiškinys ne tik išryškina takoskyrą tarp Vakarų ir Afrikos, tarp turtingųjų ir vargšų, bet ir abipusį išnaudojimą – Vakarų moterys keliauja į Afriką ieškoti to, ko neranda savo visuomenėje, ir gali sau leisti už tai sumokėti, o Afrikos gyventojai pasinaudoja šiomis paieškomis, norėdami užsidirbti.
Tik pradėjęs kurti austras U. Seidl‘is pelnė kontraversiško režisieriaus etiketę. Studijų laikais jis buvo pašalintas iš prestižinės Vienos filmų akademijos po to, kai sukūrė piktdžiugišką satyrinį filmą apie mokslų baigimo proga teikiamus kamuolius jo gimtajame mieste. Kontraversiško režisieriaus vaidmuo jį persekioja ir toliau – jį U. Seidl‘iui priskiria ir žiūrovai, ir kino kritikai. Tačiau šio amplua neatsisako ir pats menininkas. Oficialioje svetainėje http://www.ulrichseidl.com/ jis apibūdinamas ne tik kaip režisierius, scenaristas, prodiuseris, bet ir kaip mizantropas, cinikas, niekšas, provokatorius ir t.t.
Lietuvos žiūrovams U. Seidlis yra pažįstamas iš filmų festivalyje „Kino pavasaris“ rodytų juostų „Šuns dienos“ („Dog days“, 2001) bei „Importas-eksportas“ („Import/Export“, 2007).
Daugiau žinių apie „Rojaus“ trilogijos filmus pateikiama www.skalvija.lt