„Skautai prieš zombius“ – gidas į siaubo komedijų apokalipsę (apžvalga)

Kaip ir per kiekvieną išskaptuotų moliūgų sezoną, į kino teatrus atkrypuoja siaubo tematikos filmai. Šių metų derlius itin skurdus: pajuokos objektu tapusio „Paranormalių reiškinių“ n-toji dalis, greitai pamirštamas „Monstrų viešbutis 2“ ir vizualinis tuštukas „Purpurinė kalva“. Nepaisant jų, paskutinis šio trumpo sezono dalyvis „Skautai prieš zombius“ (Scouts Guide to the Zombie Apocalypse) teikė vilties.

Originalios koncepcijos siaubo komedija turėjo numaldyti nemalonų skonį, susidariusį po prasto teminio derliaus. Deja, kaip ir buvo galima tikėtis iš Christopherio Landono, režisavusio „Paranormalūs reiškiniai 5“ (Paranormal Activity: The Marked Ones, 2014), filmas nuvilia iššvaistytu originalios minties potencialu. O nemalonų kinematinį skonį teks nuplauti per artėjantį „Oskarų“ masalo sezoną.

Tai – komedija apie tris draugus: Beną (Tye Sheridanas), Karterį (Loganas Milleris) ir Ogį (Joey Morganas), kurie nuo vaikystės yra jaunieji skautai. Tačiau dabar, vidurinėje mokykloje, Karteris ir Benas nusprendžia, kad būti skautais yra gėdinga. Jie nori vakarėlių ir merginų, kurių, vilkėdami uniformas, neturės. Tad abu išsiruošia į paskutinį žygį, po kurio praneš Ogiui ir vadui Rodžersui (Davidas Koechneris), kad palieka skautus. Tačiau įvykiai pasisuka visiškai kita linkme, kai bičiuliai susiduria su zombių epidemija. Skautų išlikimo įgūdžiai bus pirmą kartą rimtai išbandyti, o draugystė taps pagrindine jėga, gelbstinčia juos šioje zombių apokalipsėje.

Scenarijaus autoriai, turėdami įdomią idėją, vis dėlto, nepasuko originaliu keliu. Jie gan nesubtiliai sujungė gerai pažįstamus siužetus į vieną nenuoseklų minčių kratinį. Jau pirma filmo scena yra netiesioginė užuomina į kitą panašios įžangos darbą „Epidemija“ (Outbreak, 1995). Siužeto vystymas – alkoholio pirkimas ir slaptas ruošimasis dalyvavimui vakarėlyje su mokyklos elitu – yra beveik identiškas komedijai „Kietakiaušiai“ (Superbad, 2007). Stebint prasidėjusią infekciją ir pagrindinių veikėjų kovą dėl išlikimo, sunku nepiešti paralelių su filmu „Zombių žemė“ (Zombieland, 2009). Baigiama pasakojimu apie nevykėlius, kurie, pasinaudoję savo žiniomis, ilgainiui tampa pagrindiniais herojais – „Moksliukų kerštas“ (Revenge of the Nerds, 1984).

Siaubo komedija, kaip žanras, jungia du bene sunkiausiai kine įgyvendinamus elementus. Siaubas reikalauja išlaikytos įtampos ir virtuoziškos režisūros. Na, o gerai komedijai reikia subtilios isterijos ir sumanaus dialogo pusiausvyros. „Skautai prieš zombius“ ne tik nesugeba įvykdyti šių reikalavimų, bet nusipigina iki primityvaus humoro ir kraujais pertekusio perdirbinio.

Pati komedija yra ne tik lėkšta, bet ir apskritai stokojanti turinio. Ten, kur veikėjai galėtų išties atskleisti scenarijaus autorių gabumus, situacija išsprendžiama juokeliu apie tarpukojį. Zombiuose išlikęs žmogiškumas yra nepastovus viso filmo metu, taip atimdamas nuolatinės grėsmės pojūtį. Tai galėtų būti režisieriaus artistinis sprendimas, bet labiau primena antrarūšę „Zombių karaliaus“ (Shaun of the Dead, 2004) karikatūrą.

Taip pat rekomenduojame

Top 7. Dokumentiniai filmai apie architektūrą

Karikatūroms būdingas lakoniškumas. Ir „Skautai prieš zombius“ susiduria su šia problema. Viso filmo metu galima jausti, kad jame nėra pakankamai solidaus turinio, jog galėtų save vadinti tikru pilnametražiu kinu. Svarbūs elementai yra – daug žadantis istorijos įvadas, spalvingi charakteriai ir įtikinama vaidyba. Tačiau atėmus tai, filmas stokoja aiškios vizijos. Lieka neišnaudotos progos efektyviai pratęsti veiksmo scenas, komiškas situacijas, ar veikėjų santykių vystymą.

Vietoje to renkamasi „išsisukti“ iš situacijos su izoliuotomis ir siužeto vystymui įtakos neturinčiomis scenomis – įterpiniais. Tai jokiu būdu nereiškia, kad filmas turėtų būti trumpesnis. Atvirkščiai – scenarijus turi potencialo užpildyti „eterį“ pagrindinių veikėjų gilesniu santykių plėtojimu (ypač tarp skautų). Arba net antraplanių veikėjų išgelbėjimu nuo jiems paprastai filmuose būdingų stereotipiškų bruožų. Tačiau projekto potencialo neišnaudojimas tampa pasikartojančiu motyvu viso filmo metu.

Prastą scenarijų gelbsti jau minėta vaidyba, taip pat greito tempo režisūra ir praktiniai efektai. Dramose „Mudas“ (Mud, 2012) ir „Džo“ (Joe, 2013) atsiskleidęs jaunasis amerikiečių talentas Tye Sheridanas net ir kiek absurdiškoje komedijoje sugeba išlikti įtikinantis. Abu sąlyginiai naujokai kine (Loganas Milleris ir Joey Morganas) taip pat stebina savo nuoširdžiais pasirodymais. Visa trijulė atrodo puikiai tarpusavyje subalansuota ir, nepaisant tam tikrų charakterių klišių (vienas – stambus keistuolis, kitas – nepasitikintis savimi, trečias – mergišius), išlieka turininga viso filmo metu. Režisierius Ch. Landonas, galbūt pasimokęs iš savo klaidų su ankstesniu „projektu“, pasistengė šiame filme išvengti greito kadrų karpymo ir šįkart sugeba išlaikyti filmą dinamišką bei nenuobodų. Na, o praktinių efektų virtuozas Brianas Kinney apipavidalina zombius nepriekaištingai, niekuo nenusileisdamas garsiausiems zombių filmų atitikmenims.

Įžūliai ekstremali, krauju, krūtimis, gašliais juokeliais ir apjuoktinais zombiais perpildyta komedija turi tą subtilų 80-tųjų slasher dvelksmą ir todėl įtiks tikrai ne kiekvienam. Nėra sunku suprasti, kodėl kai kurie kino kritikai šią gana keistą kino mikstūrą skuba vadinti būsimąja kultine klasika. Po 10-20 metų „Skautai prieš zombius“ gali įgyti papildomos vertės.

Techniškai tvarkingai nufilmuotas, šis nišinis projektas stokoja tiek siaubo, tiek geros komedijos. Tačiau, bent iš dalies, tai atperka vaidyba, zombių efektais bei savo trečiuoju aktu, pripildytu veiksmo, energijos, seksualumo ir siužetinės įvairovės. Greitai pamirštama kino patirtis, dėl kurios galima kaltinti tik pačių kūrėjų nenorą kurti autentišką ir originalų zombių nuotykį.

Filmo anonsas:

https://www.youtube.com/watch?feature=player_embedded&v=KLa1QCVqWzs