Vakarų kultūros sferai priklausanti animacija, skirta išskirtinai suaugusiųjų auditorijai, vis dar yra brendimo procese. Kitaip sakant, animacija, skirta suaugusiesiems, vakaruose dar tikrai nepasiekė kūrybinės (t. y. stilistinės, naratyvinės ar netgi žanrinės) įvairovės, kokią pasiekęs yra vaidybinis kinas. Tačiau, iš kitos pusės, šiuo metu suaugusiųjų animacijos segmentas išgyvena tikrą aukso amžiaus aušrą – dar niekada medijos istorijoje nebuvo sukurta tiek daug naujų animacinių TV bei kino projektų, kurie būtų skirti išskirtinai suaugusiesiems.
Ne mažiau svarbu, jog šie nauji animaciniai projektai pasižymi dar niekada neregėta žanrine įvairove. Taigi, bent jau artimiausiu metu, animacija išgyvens tikrą renesansą, kuris yra vienodai džiaugsmingas tiek patiems kūrėjams, tiek žiūrovams.
Tačiau tai, kad pagaliau atsiranda tiek daug žanrinio bei naratyvinio eksperimentavimo, nereiškia, jog kūrėjai žino, ką daro. Būtent todėl, kai įvardinamas šis suaugusiųjų animacijos segmento augimas, yra vartojamas žodis eksperimentavimas – nes, tiesiogine to žodžio prasme, animacijos kūrėjai eina ten, kur dar ši medija niekada nebuvo (tiksliau – kur jai griežtai draudė).
Todėl Vakarų lauke yra vos du žanrai, kuriuos investuotojai vertina ženkliai palankiau – komedijos bei veiksmo filmai. Būtina pastebėti, komedijos žanras yra tai, kas užaugino suaugusiųjų animacijos segmentą. Tokie serialai kaip „Simpsonai“ (The Simpsons), „Pietų parkas“ (South Park), „Šeimos bičas“ (Family Guy) ar „Amerikietiškas tėtis“ (American Dad!) įrodė, kad vakaruose subrendę žmonės mėgsta žiūrėti animuotą turinį, kuris skirtas būtent jiems (?!). Taigi, visa vakarietiška animacija, skirta išskirtinai suaugusiems, iš esmės gimė iš komedijų.
Antrasis – veiksmo – žanras, kuris padėjo įrodyti suaugusiųjų animacijos reiškinio ekonominį validumą yra japonų animė. Žinoma, veiksmo žarnas bei animė nėra sinonimai. Animė gali būti pačių įvairiausių žanrų ir skirta žiūrėti įvairiausio amžiaus žiūrovams. Visgi animė filmus bei TV serialus, kurių retransliacijos teises pirko amerikiečiai, vienijo tai, kad juose buvo rodoma iki tol animacijoje beveik neregėto stiprumo veiksmo scenos. Dar daugiau, kai kurios animuotos veiksmo scenos buvo geresnės nei tai, kas buvo rodoma kine.
Animė veiksmo scenos skyrėsi nuo to, kas buvo rodoma kituose vakarietiškuose animaciniuose filmuose, kadangi juose buvo necenzūruojamas smurtas. Šios veiksmo scenos įrodė, kad egzistuoja atskira kinematografinė smurto estetika. Iliustruojant, kaip skyrėsi šis potyris nuo įprastos (vaikiškos) animacijos, galima aptarti „Vėžliukų nindzių“ TV serialą (Teenage Mutant Ninja Turtles; 1987- 1996), kuriame kiekvienas iš protagonistų turėjo kovinius Japonų šaltuosius ginklus (katana, lazda, durklai bei nunčiakai).
Nebuvo kito (vakarietiško) animacinio TV serialo, kuriame būtų galima tikėtis tokio lygio veiksmo scenų. Ne veltui šis serialas išbuvo TV ekranuose net 10 sezonų – tai įspūdingas rezultatas net ir šiandien. Tačiau net nindzių kovų su šaltaisiais ginklais prifarširuotame seriale, kūrėjai beprotiškai bijojo parodyti bet kokį agresijos veiksmą, todėl vėžliukai niekada nesuduodavo savo priešininkams smūgio tiesiogiai. Kitaip sakant, jei vėžliukui reikėdavo nugalėti savo priešininką, šis su savo ginklu užkabindavo kibirą, plytą ar šiukšlių dėžę ir staigiu smūgiu jį nušveisdavo… o tada pasirodė animė.
Įsivaizduokime, vieną dieną amerikietis paauglys žiūri vėžliukus nindzes, mėtančius įvairius, bet lengvai animuojamus daiktus į savo priešininkus, o kitą dieną pasirodo japoniški animaciniai serialai bei filmai, kuriuose kumštis galėdavo pereiti skersai priešininko krūtinės ląstą, kalavijo smūgis perpjauti priešininką pusiau, o įvairios ir beveik magiškos smūgių kombinacijos palikti iš priešininko tik kraujo balą. Tai buvo kinematografinis potyris, kurio nebuvo įmanoma patirti niekur kitur.
Šis netikėtai žiūrovų gyvenime atsiradęs kinematografinis potyris nebuvo trumpalaikis susidomėjimas nauju egzotišku vaizdu. Šiuo smurto reiškiniu animacijoje susidomėjo visi: nuo žiūrovų iki animacijos kūrėjų bei tyrėjų. Reikia paminėti, kad iki animei pasirodant vakaruose, moksliniai tyrimai apie smurtą animacijoje iš esmės apsiribojo tik skambiais teiginiais, kaip smurtas joje yra žalinga vaikams. Visgi net ir šie tyrimai šiandien vargiai atitiktų moksliniams tyrimams keliamus etinius bei metodologinius reikalavimus. Taigi smurtas japoniškoje animacijoje supurtė status quo.
Su vakarų animatorių noru atkartoti panašų kinematografinį potyrį veiksmo filmuose (būtinai įtraukiant smurto elementą) atsirado ir poreikis suvokti, kodėl animacijos medijoje žiūrovai smurtą supranta šiek tiek kitaip. Nors ir nerangiai (nes kaip išvis tirti šį reiškinį?), prasidėjo gana įdomūs tyrimai. Po truputį susidarė vaizdas – nors animacija sugeba iššaukti netikėjimo sustabdymą (angl. suspension of disbelief; reiškinys, dėl kurio žmonės gali mėgautis fikciniais kūriniais), tačiau pasąmoningai žmonės vis tiek sugeba išlaikyti emocinį atstumą ir neišgyventi dėl animacinių personažų fizinės gerovės.
Tai yra beprotiškai įdomus, netgi paradoksalus reiškinys, kadangi žmonės gali ženkliai lengviau susiasmeninti su animacijos personažu nei su gyvais aktoriais. Kitaip sakant, žiūrint animacinį kūrinį su gerai išplėtota istorija, žmonės ženkliai lengviau susitapatina su personažu, jo išgyvenimais ir nuoširdžiai džiaugsis šiam pasiekus savo tikslus, ar liūdės šiam patyrus nesėkmę. Tačiau smurto atveju animacijoje, mūsų pasąmonė amortizuoja matomą vaizdą, todėl galime žiūrėti ženkliai žiauresnius vaizdus nei vaidybiniame kine (prieš nevaldomai nusisukant).
Tai, kad smurtas yra lengviau pakeliamas animacijoje, nėra vienintelis dalykas, kuo smurtas animacijoje skiriasi nuo smurto vaidybiniame kine ar TV. Animacijos išraiška turi galimybę koduoti savo žinutę net keliais informacijos sluoksniais. Iliustruojant pastarąjį teiginį galima aptarti 2018-ųjų metų lenkų dokumentinį filmą „Mažas genocidas“ (Little Genocide). Šioje dokumentikoje yra naudojami įvairių stilių bei animacijos technikų intarpai siekiant iliustruoti tam tikras koncepcijas bei atkartoti praeityje nutikusius (žiaurius) įvykius. Šis pavyzdys yra bene vienas geriausių animacijos įgyvendinimų dokumentikoje, norint iškomunikuoti žiūrovui svarbų emocinį potyrį.
Animacija šioje dokumentikoje pasirodo pačioje filmo pradžioje. Žiūrovai kurį laiką stebi animaciją, kuri sukurta imituojant darželinukų piešimo stilių – joje matome ypač ryškų pasaulį, kurio centre yra maža gyvenvietė. Šis segmentas spinduliuoja vaikiškam pasauliui būdingą šilumą, optimizmą bei naivumą. Staiga praskrenda lėktuvai, kaimas (ir pasaulis) dega, o aplinkui namus pabyra kruvinos žmonių galvos.
„Mažas genocidas“, prasidėjęs šiltu ir jaukiu, bet absoliučiai pamirštamu animacijos turiniu, netikėtai pagriebia visą žiūrovo dėmesį ir puikiai ištransliuoja emocinę būseną bei pristato pagrindinę filmo nagrinėjamą temą. Ši dokumentika, pasirinkusi animaciją, tai padarė ženkliai efektyviau nei bet kokių statistinių duomenų, dokumentinių ištraukų ir naratoriaus pasakojimo pateikimas.
Animacija dokumentikoje taip pat naudojama rekonstruoti liudininko prisiminimą apie tragišką įvykį jos gyvenime – nacių kariai jai stebint nušovė jos motiną, kol ši rankose vis dar laikė kūdikį. Tai ypač šokiruojantis momentas, tačiau būtent šiuo atveju puikiai suveikia animacijos galia ir sugebama išlaikyti emocinį atstumą nuo matomo įvykio. Tai leido žiūrovams suvokti tos šeimos asmeninės tragedijos mastą, tačiau jie neliko tokie šokiruoti, kad nebepajėgtų įsisavinti toliau dokumentikoje pateikiamos informacijos. Situacija, labai tikėtina, būtų priešinga, jei dokumentikos kūrėja būtų nusprendusi naudoti atkuriamąją dokumentiką ir pavaizduoti sceną, kurioje kareivis nušauna rankose gyvą kūdikį laikančią aktorę.
Galiausiai atskirai noriu aptarti smurtą vaikų animacijoje. Egzistuoja dvi animacinio smurto kategorijos, kurios labai skirtingai veikia mažuosius žiūrovus. Pirmajai grupei priklauso animacinis smurtas, kurio metu matoma kūno deformacija, kraujas ir kuris gali baigtis personažo mirtimi. Toks smurtas kategoriškai negali būti rodomas, kadangi jis gali sukelti žalą vaikui bei jo raidai. Antrajai grupei priklauso animacinis smurtas, kurį dažnai galėdavome sutikti tokiose animacijoje kaip „Tomas ir Džeris“ (The Tom and Jerry Show; 1975) ar „Kelių bėgikas“ (The Road Runner Show, 1966-1972). Tai yra smurtas, kuris niekada neturėdavo ilgalaikių pasekmių, nerodydavo kraujo ir, žinoma, personažai niekada nemirdavo. Labai svarbu ir tai, kad personažai niekada nesmurtaudavo naudojant įrankius, kuriuos vaikai galėtų lengvai rasti namuose.
Šis smurtas, kaip vėlesni moksliniai tyrimai parodė, neturi jokių identifikuojamų neigiamų pasekmių vaikams. Dar daugiau, nustatyta, kad įvairaus amžiaus vaikai dažnai net neįvardindavo šio animacinio smurto kaip smurto. Mokslininkams bandant suvokti to priežastį, buvo prieita išvada, kad pagrindinis elementas, kuris užmaskuoja animacinio smurto iššaukiamas neigiamas emocijas, yra… juokas! Kitaip sakant, tol, kol žiūrovai suvokia sceną kaip juokingą, smurtas nėra suvokiamas kaip kažkas, kas kelia diskomfortą.
Kiti tyrimai parodė, kad žmonės gali juoktis tik tuo atveju, jei jie nejaučia baimės dėl savo ar kitų (taigi ir mylimų personažų) gerovės. Dar vienas įdomus tyrimas atskleidė, kad šiuo metu animacinis smurtas gali būti suvokiamas tik tada, kai jis yra daromas vyriškos lyties personažų. Animacinis smurtas, kai yra įtraukiamas moteriškas personažas, iššaukia žiūrovams diskomfortą ir dėl to nėra suvokiamas kaip juokingas.
Taigi, dėl mūsų visuomenės vertybinių atspindžių, galime juoktis, kai Homeris Simpsonas smaugia savo sūnų Bartą, tačiau, jei jis tą patį mėgintų atlikti su savo dukromis, tai labai greitai nebebūtų juokinga.
Apibendrinus, animacijos išraiška turi ypatingų galių ir jas tikslingai naudojant kino bei TV kūrėjai gali papasakoti istorijas taip, kaip to niekada nepavyktų padaryti vaidybiniame kine ar TV. Dar daugiau, naudojant animaciją galima ypač paveikiai papasakoti ne tik istorijas, skirtas suteikti pramogą, bet ir nefikcinius naratyvus. Taigi smurto elementas tėra tik vienas mažas aspektas, kuo animacija yra unikali kūrybinė išraiška.