Šių metų „Scanoramoje” rodomas dano Nilso Malmroso darbas „Sorrow and Joy” („Skausmas ir džiaugsmas”) – sunkus autobiografinis filmas. Sudėtinga jį vertinti dėl asmeninių priežasčių, konkrečiai, dėl nesugebėjimo atsiriboti nuo savo motiniškos patirties. Emocijas vertinant šį filmą sužadina dar ir faktas, jog visa tai, kas vyko filme, atsitiko pačiam režisieriui.
Johannesas (akt. Jakob Cedergren ) grįžta namo, kuriuose jo laukia baisi žinia – žmona Signe (akt. Helle Fagralid ) virtuviniu peiliu nudūrė devynių mėnesių dukrą Mariją. Žmona išvežta į psichinės reabilitacijos kliniką, dukros nebėra.
Visa tragedijos pusė žvelgiant į Johannesą atrodo kiek siurreali, akimirką net kyla įtarimas, gal filmo žanro sudedamoji dalis yra trileris? Vėliau paaiškės, kad šis įvykis buvo paties suplanuotas? Viskas dėl itin santūrios vyro reakcijos ir išgyvenimų eigos. „Sorrow and Joy” rodoma tik vienąkart pravirkusio vyro momentas, kai jis šią žinią praneša savo tėvams. Tačiau likus tuščiuose namuose vienam, matant kūdikio daiktus, klausantis įrašyto kūdikio balso, jausmai neprasiveržia.
Ką gi toks režisieriaus Nilso Malmroso užmanymas, toks galbūt ir paties kūdikio tėvo (o kartu ir režisieriaus) tikrasis portretas. Vos išgirdus apie nelaimę tarp daugybės klausimų apie Signę tik vienintelis buvo skirtas mažajai Marijai. „Sorrow and Joy” eigoje nupasakotas ikitolinis gyvenimas aiškiai parodo, kad savo gyvenime Johannesas buvo labiausiai režisierius, tėvo vaidmens pamatyti netenka. Filme vaizduojami 1984 m. įvykiai, tad galbūt ir laiko, ir kultūrinė aplinka tėvystės niuansus verčia traktuoti visiškai kitais matais nei šiandienine perspektyva. Interpretuojant „Sorrow and Joy” giliau, galbūt tai konkreti terpė vyriškumo sampratos akistatoje prieš gedulą studijai? O galbūt šis vyras išties nemylėjo savo kūdikio?
https://www.youtube.com/watch?v=bUFRPcHq4WY
Taigi po tragedijos Johannesas aplanko Signę, guodžia. Matome itin stiprų ir šiltą šių dviejų žmonių ryšį – du polius – visiško bejėgiškumo ir racionalaus tvirtumo. Vėliau vyras apsilanko pas žmonos psichiatrą, kur išpasakoja viską nuo tos akimirkos, kai susitiko Signę. Pasirodo, nuo paauglystės ji turėjo polinkį į maniakišką depresiją (galbūt net paveldėtą iš šeimos), pradėjus jiems gyventi kartu ji tapo laiminga, tad būtinųjų medikamentų stabiliai psichikai palaikyti atsisakė. Signei vis dažniau ėmėsi reikštis nerimo priepuoliai, nors pradėjus lauktis viskas tarsi atsistojo į savas važias. Moteris žydėjo ir švytėjo iš laimės. Vieno tik trūko – vyro dėmesio, mat šis buvo karštai įsitraukęs į naujojo filmo statymą. Koją Signės ramybei kišo ir statomo filmo pagrindinė aktorė – jaunutė visą kūrybinę grupę žavinti mergina. Vieno kivirčo metu Johannesas pasako: „Tu pavydi, nes manai, kad ji gali elgtis taip kaip tu kai buvai jos amžiaus”. Ir jis, tikriausiai, buvo teisus. Visgi Signė negalėjo savęs suvaldyti. Sužinojusi, jog vyras netrukus su jaunute aktore dviese vyks į kino festivalį Vokietijoje, Signė nebegalėjo naktimis miegoti. Visu stiprumu ją puolė nemiga.
Ir taip vieną dieną jis trumpam paliko Signę vieną su dukra ir nutiko tai. Po kiek laiko Signė bandys pasakoti, kas atsitiko – ji buvo viename kambaryje, kai staiga atsirado virtuvėje su peiliu rankoje…
Jos nenuteisė kalėti. Teismas paskyrė reabilitaciją. Signės darbovietė – mokykla, kolegos bei vaikų tėvai pateikė prašymus leisti Signei sugrįžti į mokyklą.
„Ne tu kalta, mes kalti, kad nepasirūpinome tavimi”, – ramino jie Signę.
Pasibaigus „Sorrow and Joy” titrams, režisierius pats atsakė į neištartus, sumišusius mūsų klausimus. Jis ir dabar gyvena drauge su žmona, vaikų daugiau nesusilaukė. O svarbiausia, Signė nejaučia kaltės ir tai gerai, nes, kaip sakė, tada aš jausčiau dvigubą kaltę.