Fotografė Vytautė Ribokaitė
Sporto kino festivalis šiemet organizuojamas aštuntus metus. Jame susijungia sportas ir kinas. Tai vienintelis šias dvi sritis apjungiantis festivalis Lietuvoje. Jame rodomi filmai kalba apie sporto galią įkvėpti, keisti, gydyti ir teikti džiaugsmą. Lapkričio 3-10 d. vyksiančio festivalio metu bus parodyti 7 filmai – 3 dokumentiniai ir 4 vaidybiniai.
Apie šių metų Sporto kino festivalį kalba Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentė, olimpinė čempionė Daina Gudzinevičiūtė ir festivalio repertuarą šiemet, kaip ir ankstesniais metais, sudaręs kino kritikas Edvinas Pukšta.
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Festivalis organizuojamas jau 8-us metus. Kaip jis per tuos metus keitėsi?
Daina Gudzinevičiūtė. Sporto kino festivalis (SKF) – jau tradiciniu tapęs renginys, šiemet skaičiuojantis 8-us veiklos metus. Per visą šį laikotarpį daug kas keitėsi, tačiau viena išliko iki šiol – SKF tikslas. Daugeliui sportas ir kinas iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip visiškai skirtingos sritys, tačiau mūsų siekis – parodyti, kad visa tai gali puikiai derėti. Šiuo atveju kinas – viena iš priemonių sportui populiarinti, forma susipažinti su skirtingomis sporto šakomis, iš arčiau pažvelgti į sporto užkulisius, pamatyti kitą medalio pusę ir tai, kiek sunkaus darbo tenka įdėti, kiek pačių įvairiausių spalvų emocijų tenka išgyventi kelyje į pergales.
Koks pagrindinis festivalio tikslas. Skatinti žmones daugiau fiziškai judėti? Visgi per karantiną daugeliui teko tik sėdėti namie prie kompiuterių.
D. G. SKF kalba apie sporto galią įkvėpti, keisti, motyvuoti, integruoti. Filmų istorijos priverčia sportą, o kartais ir pasaulį apskritai pamatyti kitu kampu. Festivalio filmai atskleidžia sporto įvairiapusiškumą, tačiau jie nėra TIK apie sportą – juose susipina daugybė gyvenimiškų istorijų, kasdienės problemos, apnuoginamos įvairios baimės, nuopuoliai, paliečiamos santykių temos.
Gal jau turite nuolatinių jo lankytojų?
D. G. Šiemet, kaip ir praėjusiais metais, filmus SKF atrinko Edvinas Pukšta. Labai džiaugiamės tarpusavio bendradarbiavimu – kasmet jam tenka pamatyti šimtus naujausių filmų, apvažiuoti pusę pasaulio ir savo akimis pamatyti, kas įdomu žiūrovui, kokios temos aktualios, kokias žinutes nori perteikti režisieriai. Lankytojų auditorija auga kartu su festivaliu – SKF tradiciškai rengiame metams artėjant į pabaigą ir jau pastebime, kad dalis žiūrovų sugrįžta.
Ateityje planuojate kokių nors naujovių ar galvojate plėstis?
D. G. Tikimės, kad ateityje SKF tik dar labiau augs ir plėsis, kad kino salėje apsilankys tiek sporto, tiek kino entuziastai, o pats sportas taps neatsiejama ne tik režisierių pasirinkta tema, bet ir svarbu kiekvieno iš mūsų kasdienybės dalis.
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Ar vyksta pasaulyje analogiški sporto kino festivaliai?
Edvinas Pukšta. Panašių festivalių nėra daug, dažniausiai sporto filmai yra integruojami į kitus festivalius kaip jų programos dalis ir toks atvejis – labai dažnas. Pavyzdžiui, Talino kino festivalyje taip pat yra sportui dedikuota programa, kurią remia Tautinis olimpinis komitetas, joje visuomet yra 3–4 filmai. Ir šis atvejis – ne vienintelis, panašių yra labai daug.
Sportas labai padeda atskleisti kitas kultūras, per sportą paliečiami politiniai, socialiniai klausimai – tokių atvejų tik dažnėja. Tarkime, Busano kino festivalyje (Pietų Korėja) vieną iš prizų laimėjo Irano filmas apie moteris futbolo aistruoles, – ir juosta tikrai aukštai „iššaus“ ne tik Azijoje. Tai nėra tik sporto filmas. Pasitelkiant sportą paliečiama moterų situacijos Irane tema.
Estų filmas „Kalevas“ pateko į Varšuvos kino festivalio Debiutinių filmų programą, ir tai reiškia, kad jis buvo vertinamas ne kaip sporto filmas, o kaip debiutas. Dauguma kitų renginių nesiekia atskirti sporto filmų, tiesiog juos įtraukia į kitų filmų kontekstą.
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Talino kino festivalyje yra du filmai, kuriuos galima pavadinti sporto filmais, tačiau vienas filmas („Punch“) yra ir apie boksą, ir LGBT. Kitas – kroatų filmas – apie profesionalų futbolininką po sunkios traumos, kurią jis patyrė slidinėdamas tarp sezonų. Tai apima dvi sporto šakas, o sugrįžimas po traumos – ir psichologiją.
Ir būtent tai yra pagrindinis akcentas, kad sporto filmai nėra išskirtiami, kad jiems būtina speciali programa, jie pakankamai stiprūs, kad galėtų konkuruoti su kitais filmais.
Kita vertus, toks renginys kaip Sporto kino festivalis leidžia žiūrovui koncentruotai pamatyti filmus, kurie susiję su sporto tema ir parodyti, kad daug gyvenimiškų dalykų gali vykti sporto kontekste. Pavyzdžiui, šių metų Sporto kino festivalio filmas „Spengiančios ausys“ pateko į Kairo festivalio konkursinę programą. Vadinasi, jie filme mato ne tik sinchroninius šuolius į vandenį, bet ir daugiau.
Iš tiesų yra specifinių dokumentinių filmų, kurie kalba tik apie vieną ar kitą sporto šaką, ir tokių bus, bet jų palyginti nėra daug. Šiandien sporto filmai turi būti priimami vienodai kaip ir visi kiti.
Pavyzdžiui, praėjusių metų Sporto kino festivalio atidarymo filmas „Olga“ iki šios vis dar keliauja po pasaulį. Jei paklaustume režisieriaus Elie Grappe, ar teko lankytis būtent sporto festivaliuose, jų, galimai, nebūtų daug.
Kaip atrinkote filmus šių metų festivaliui? Iš programos matosi, kad yra ir trilerių, ir dokumentikos.
E. P. Mano, kaip programos sudarytojo užduotis – parinkti skirtingus filmus, kurie kiek įmanoma plačiau aprėptų temas ir būtų įdomūs skirtingiems žiūrovams. Šiuo atveju visuose filmuose yra žinutė – ar socialinė, ar politinė, ar – kaip suomiškame „Laisvė čiuožti“ – me too tema, apie tai, kad sportininkės dažnai nutyli, jog patiria seksualinį išnaudojimą, – apie tai niekas nekalba.
Taip pat svarbu ir personalijos – kaip čekų „Čempionas Zatopekas“ – Karlovi Varų festivalis jį siūlė „Oskarams“, nors filmui buvo sunku prasimušti į kitus festivalius, nes niekas neprisimena Emilio Zatopeko kaip didžio sportininko išskyrus Čekiją, kurioje jis yra superherojus. Šių metų 7-ni Sporto kino festivalio filmai atspindi įvairovę, kiekvienas jų turi skirtingą temą.
Kas man įdomu – kad yra daug sporto šakų, apie kurias mažai kalbama Lietuvoje, arba mes, kaip šalis, nesame jose lyderiaujančios. Tai irgi būdas parodyti žiūrovui sporto įvairiapusiškumą.
Tai pat ir skirtingi žanrai – jie irgi parodo, kad sporto tema gali būti įvairialypė. Festivalio programoje šiemet – 4 vaidybiniai filmai ir 3 dokumentiniai, iš kurių vienas – klasika „Aštuonios olimpinės vizijos“, kurios verta nenurašyti ir būtinai pamatyti. Šis filmas parodo, kad sportas – ne tik „užfilmuota“ dokumentika, bet ją žiūrint galima pamatyti, kad joje yra ir poezijos, ir magijos, ir humoro, ir tragedijos elementų.
Sporto kino festivalio atidarymo akimirkos
