Kai prieš šių metų „Kino pavasarį“ manęs klausdavo kurio filmo laukiu labiausiai, džiaugdavausi, kad dėl atsakymo galvos sukti neteks. Besiteiravusius galėjo nustebinti, kad mano įvardintas kūrinys nei dalyvauja pagrindiniame konkurse, nei priklauso „Kritikų pasirinkimo“ ar „Meistrų“ programoms, kuriose šiemet gausu dėmesio vertų filmų. Manasis favoritas „Stop Making Sense“ nutūpė į specialiųjų seansų rinkinį, nes tai 1984 metais debiutavęs legendinės muzikinės grupės „Talking Heads“ koncertinis filmas, daugelio kino kritikų laikomas visų laikų įspūdingiausiu šio žanro triumfu. Pernai studija „A24“ juostą perdirbo naudojant 4K rezoliucijos technologiją bei suteikė jai antrą kvėpavimą po 40-ties metų pertraukos.
Koncertinė patirtis buvo įamžinta per tris pasirodymų vakarus Los Andžele, kuomet grupė pristatinėjo albumą „Speaking in Tongues“. Jis pasauliui padovanojo vienas žinomiausių kolektyvo dainų – „Burning Down the House“ ir „This Must Be the Place“. Filme galima išgirsti ir kitus Naujajai bangai priskiriamos grupės hitus, kaip kad: „Once in a Lifetime“ ar „Psycho Killer“.
Būtent nuo „Psycho Killer“ akustinės versijos ir prasideda koncertinis filmas, kurio eigoje bestatomoje scenoje palaipsniui auga vienas už kitą labiau savitų grupės narių skaičius. Kartu su „Stop Making Sense“ energijos lygiu neišvengiamai kyla ir žiūrovų pasidavimas užkrečiančiai muzikai, ką mano aplankytame seanse įrodė siūbuojančios krėslų struktūros, kaip niekad kino salei garsūs dainas lydėję plojimai bei jau po vieno iš pirmųjų grupės pasirodymų iš savo vietos pakilusi žiūrovė, likusį seansą įspūdingai prašokusi ant laiptų.
Salės įsitraukimas į koncertą jam artėjant prie pabaigos virto tokiu organišku, kad turbūt niekam net nepasirodė pernelyg keista, jog keli žmonės kilo į viršų siekiant pagauti kitoje ekrano pusėje būgnininko sviestas lazdeles. Lazdeles, už Atlanto į orą išmestas prieš keturis dešimtmečius. Žaviai beprasmiškas žiūrovų gestas tobulai iliustruoja „Talking Heads“ esenciją, kuri skatina išsilaisvinti ir nustoti ieškoti prasmės. Šis pasiūlymas pasireiškia ne tik filmo pavadinime, bet ir neregėtuose kolektyvo narių šokių judesiuose ar komiškai milžiniškame legendiniame grupės lyderio kostiume.
Filmo anonsas:
Net ir mane, grupės gerbėją, seansas užklupo kaip netikėtai emocionali patirtis. Režisieriui Jonathonui Demmui pavyko užfiksuoti magišką muzikos galią, kuria spinduliuoja „Talking Heads“ nariai su nepakartojamu Davidu Byrne‘u priešaky. Kokybiškai pastatytas koncertinis filmas turėtų padėti pamiršti, jog sėdi kino salėje ir transportuoti tave į įvykio vietą, o „Stop Making Sense“ tai pavyksta su kaupu. Kaip technines to priežastis įvardinti vertėtų tobulai atkurtą vaizdinę medžiagą, švarutėlį garso dizainą bei puikiai koncerto pulsą supratusį montažą, leidžiantį mėgautis ilgai nenutrūkstančiais muzikantų šėlsmo kadrais. Šiuos retsykiais papildo stambūs grupės narių planai, primenantys apie išskirtinę galimybę iš arti stebėti vieną geriausių visų laikų koncertų.
Kaip ir kameros darbą ar montažą, scenografiją pavadinčiau minimalistine. Koncerto nuotaikų pokyčius tikslingai akomponuoja užburiantis šviesų bei šešėlių derinys, nei kiek neužgožiantis renginio žvaigždžių. Kūrybinė komanda suprato, kad svarbiausia yra nukreipti žiūrovų dėmesį į visą sielą atiduodantį kolektyvą ir jo dėka kuriamą nepamirštamą atmosferą. Sveikintinas ir sprendimas beveik nesikoncentruoti į filmavimo vietoje susirinkusios auditorijos reakcijas, tokiu būdu kino salei leidžiant įsivaizduoti save jų vietoje. Vienintelis faktorius, kurio man trūko iki pilnos laimės, tai decibelų lygis – jis nesiskyrė nuo įprasto festivalio filmo. Muzikiniu renginiu virtusioje kino salėje būtų buvę smagu pasimėgauti koncertinio garso lygmeniu, bet tai tikrai nesutrukdė patirti stebinančiai jaudinančių „Talking Heads“ kūrinių.
„Kino pavasaryje“ liko tik pora filmo „Stop Making Sense“ rodymų. Į šiandieninį (03.21) laisvų vietų jau nebėra, todėl kviečiu visus suskubti įsigyti bilietą į šeštadienio (03-23) seansą. Jis vyks Vilniuje, erdvioje „Vingio“ 6-toje salėje, kur koncertą žiūrėjau ir aš. Raginu užbaigti mūsų seanso metu pradėtą darbą bei atsipalaiduoti dar labiau: savo veiksmuose neieškoti per daug prasmės, drąsiai ploti, o norinčius – nebijoti šokti. Atsigręžiant į tekste jau sykį minėtą dainos pavadinimą, šį koncertą pamatyti kino salėje veikiausiai yra vieną kartą per gyvenimą aplankysianti galimybė. Labai rekomenduoju jos nepraleisti ir jau šeštadienį kartu su užburta minia linguoti palei „Once in a Lifetime“ ritmą.