fbpx
Filmų apžvalgos, Repertuaro filmai, Rodoma kine

„Su meile, Saimonas“. Kaip gėjai tampa norma (apžvalga)

Kadras iš filmo „Su meile, Saimonas“

Ėjo gūdūs 2018-ieji, kai didžiuosius ekranus pirmą kartą pasiekė romantinis paauglių filmas, kurio pagrindinis veikėjas – homoseksualus vaikinas. O kaip čia, sakysit – juk buvo rodyti taip visiems patikę „Vadink mane savo vardu“ (Call Me By Your Name, 2017), „Kerol“ (Carol, 2015), galų gale „Mėnesiena“ (Moonlight, 2016), kuris laimėjo pagrindinį „Oskarą“. Taip, bet visos šios juostos platintos nepriklausomų kino studijų, o „Su meile, Saimonas“ (Love, Simon,  2018) patenka į vieną pintinę su Holivudo blokbasteriais. Tai reiškia, kad šį filmą išvys (išvydo) gerokai daugiau žiūrovų, ypač amerikiečių, nei prieš tai minėtuosius, bei kad Holivudas nebebijo į meinstrymą įnešti netradicinių meilės istorijų! Bet ar tikrai viskas taip ir yra?

Pradėkime nuo pradžių. Juk nėra skirtumo, ką įsimylėjęs pagrindinis veikėjas? Ne visai. Filmo siužetui – tai svarbus aspektas. Saimonas, septyniolikmetis amerikietis, kaip įmanydamas slepia savo seksualinę orientaciją. Nuslėpti sekasi vis sunkiau, kai Saimonas sužino, kad jo mokykloje yra dar vienas spintoje sėdintis vaikinas, pradeda su juo susirašinėti ir, žinoma, įsimyli. Viskas paprasta, bet su intriga.

Filmas ne be reikalo lyginamas su Johno Hugheso romantinėmis paauglių komedijomis. Filme „Su meile, Saimonas“ galima rasti visus geriausius tokio tipo filmo bruožus: herojai tokie mieli, jog laikai juos savo geriausiais draugais, ir vis tik turintys trūkumų, kurie leidžia lengviau su jais susitapatinti. Filmo linija nesudėtinga, bet jokiu būdu ne kvaila, visąlaik skamba graži, gera muzika, o galiausiai – filmas pamoralizuoja, bet taip subtiliai, jog net nesipiktini ir pagalvoji, kad jaunesniems paaugliams tokius filmus žiūrėti yra netgi vertinga.

Kadras iš filmo „Su meile, Saimonas“

Varomojo filmo jėga vis tik yra ne seksualinė orientacija, o patyčių tema. Režisierius Greg Berlanti nepamiršta laikotarpio, kuriame gyvename, ir primena, jog socialiniai tinklai yra tamsi palaima. Tai rojus, kuriame gali susirasti į save panašių nepritapėlių, ir pragaras, kuriame patyčių mastas ir greitis patrigubėja. Išėmus idėją iš konteksto, ji atrodo savaime aiški, ir kažkaip net nepatogu rašyti sakinį apie visiems žinoma XXI amžiaus tiesas, bet žiūrint „Su meile, Saimonas“ jo paprasta žinutė visai nekliūva. Žiūrėti filmą su paprasta, bet iškristalizuota mintimi kartais gali būti atgaiva.

Filmo minusas slypi jo privalumuose. „Su meile, Saimonas“ yra „saugus“, tiesiog per „saugus“ filmas. Veikėjų charakteriai išplėtoti ir įtikinantys, bet šimtus kartų matyti, filmo linija žiūrovą tvarkingai vedžioja po įvykių labirintus, kulminacija pasiekta, išbaigtumas – vietoje, bet tai yra amerikietiški kalneliai su trimis saugos diržais, visuomet vežantys tuo pačiu maršrutu. Turinys konservatyvus tiek pat, kiek ir forma. Žiūrovas apsaugotas nuo neheteronormatyvaus pasaulio. Gėjiškumo filme – lygiai vienas bučinys. Galų gale, net ir Saimonas gyvena saugiai. Jis apsuptas liberalių tėvų ir progresyvių draugų, jo nekankina joks nepriteklius. Apima įdomus jausmas, kai supranti, kad filmas apie laisvą, liberalų, homoseksualų vaikiną yra viena tradiciškiausių istorijų, šiais metais matytų kine.

„Su meile Saimonas“ yra labai puikus, kokybiškas romantinis filmas, leidžiantis pasijusti gerai (feel-good filmas), nutolinantis nuo gyvenimo problemų ir pasiūlantis smagią holivudinę romantinę dramą geriausia jos prasme. Dėl to ir verta nueiti jį pamatyti. Gaila tik, jog LGBT reprezentavimo kine istorijos šis filmas niekaip reikšmingai nepalies.

Filmo anonsas:

Komentarai

Domiuosi politika ir žmogaus teisėmis, todėl nenuostabu, kad būtent šių aspektų pirmiausia ir ieškau žiūrimuose filmuose. Net ir ne visuomet užsimindamas tiesiogiai, kinas, nori nenori, plėtoja tam tikrą problematiką ir jos diskursą vien paties paminėjimo, vaizdavimo faktu. Kad ir kokie fantastiški ir neįtikėtini bebūtų, filmai kalba apie tas pačias realaus pasaulio problemas. Tik nenuspėjama tampa riba: kas kam daro įtaką – realybė kinui ar kinas realybei. Prieš maždaug šimtą metų pirmas bučinys kino ekranuose sukėlė pasipiktinimą dėl atvirumo. Normos pakito, tačiau atsirado kiti nepatogumai, apie kuriuos kalbėti privalo ir kinas. Suvokimas keičiasi, scenos atvirėja, o aš žiūriu filmus ir noriu pasidalinti savo apžvalgomis su Tavimi. Tai nereiškia, kad visur reikėtų tikėtis politinio aspekto. Kartais filmas tam nepasiduoda, o kartais norisi ko nors lengvo prie puodelio kavos.