fbpx
Lietuviški filmai, Pokalbiai

„Šuolio“ režisierė Giedrė Žickytė: Simo istorija yra stebuklas

Režisierė Giedrė Žickytė
Fotogafė Vytautė Ribokaitė

„Simo istorija yra stebuklas. Bet tas stebuklas nebūtų įvykęs, jei ne dėl jo išlaisvinimo dirbę žmonės. Šita istorijos dalis, nepažįstamų atsidavimas dėl vieno žmogaus, man yra vienas labiausiai jaudinančių momentų. Jis daug ką suvienijo, išjudino procesus, iškėlė Baltijos šalių klausimą. Iš tikrųjų, jei amerikiečiai nebūtų jo grąžinę, jis tikriausiai būtų buvęs dar vienas eilinis pabėgėlis“, – teigia režisierė Giedrė Žickytė.

Naujausias režisierės filmas „Šuolis“ pasakoja Simo Kudirkos istoriją. Jis 1970-aisiais peršoka iš sovietinio laivo į JAV pakrančių apsaugos katerį ir pasiprašo politinio prieglobsčio. Grąžintas atgal ir įkalintas, S. Kudirka sulaukė didžiulio tarptautinio palaikymo, dėl jo išlaisvinimo buvo rengiamos tūkstantinės demonstracijos. Lietuvis iš Griškabūdžio tapo tarptautiniu žmogaus laisvių pažeidimo simboliu, o jo likimą sprendė net du JAV prezidentai – Richardas Nixonas ir Geraldas Fordas. Šie įvykiai Šaltojo karo metu sukėlė milžinišką politinį sąmyšį JAV ir Sovietų Sąjungoje.

Kadras iš filmo „Šuolis“

Kaip Simas Kudirka gyvena dabar, kai įvyko filmo apie jo gyvenimo šuolį premjera?

Iš karto po premjeros nuvažiavau pas jį pasidalinti įspūdžiais. Nufilmavau, kaip žmonės ploja po premjeros. Pati negalėjau visą naktį užmigti. Jeigu Simas ten būtų buvęs, tikriausiai būtų gavęs širdies smūgį nuo tų emocijų, kurias sukėlė filmas, bet iš kitos pusės – visgi norėjosi, kad jis jas patirtų. Todėl nuvažiavau parodyti nufilmuotą medžiagą. Jis negalėjo patikėti.

Kai rodydavome filmą užsienyje, po seansų vykdavo susitikimai su žiūrovais. Jau išeidavau, o jie vis kalbindavo, tad skambindavome Simui. Atsimenu, telefonas eina iš rankų į rankas, jie su juo kalba angliškai, o jis jiems dėkoja: „Thank You, Thank You, Thank You.“

Tikiuosi, kad nors taip pavyko kažkiek perduoti tų emocijų. Jam paskambinu ir paskaitau atsiliepimus apie filmą ir apie jį patį. Jis vis netiki.

Filmo režisierė Giedrė Žickytė
Nuotraukų autoriai: Irmantas Gelūnas ir Paulius Peleckis „Žmonės Foto“ agentūra

Gal atsimenate pirmą susitikimą su Simu? Visgi turėjo tos akimirkos gyvenime įsiminti.

Tai buvo seniai. Negaliu pasakyti, kelinti tai buvo metai. Buvo karšta liepos diena. Važiavau pas jį. Dar važiuodama galvojau, kad pakeliui rasiu vietą išsimaudyti. Jis atidarė duris ir labai šiltai priėmė. Iškart svetingai pakvietė nakvoti. Nes juk tolimas kelias, kaip pats sakė.  

Kaip reagavo, kad norite ji filmuoti: lengvai sutiko ar ne? Lietuvoje nebuvo iki to medžiagos apie jo istoriją.

Apie savo istoriją sakė: „Vaikeli, viskas įvyko prieš 50 metų, kam gi čia bus įdomu.“ Atvažiavau susipažinti, galvodama, kaip ką daryti, o filmavimai prasidėjo natūraliai.

Kai jį sutikau, jo žmona Genutė labai sunkiai sirgo. Niekuo nepasitikėjo, tik pats norėjo ją slaugyti. Todėl mūsų bendravimas apsiribojo jo namais. Negalėjau net pasvajoti apie Klaipėdą, kad galėtume nuvažiuoti filmuoti prie jūros, ką jau kalbėti apie JAV. Mirus Genutei Simas labai išgyveno, buvo labai liūdnas, liko vienas ir galbūt filmo kelionė jam buvo, tikiuosi, savotiška terapija.

Giedrės Žickytės filmas „Šuolis“

O kaip vyko filmavimai? Lengvai radote bendrą kalbą?  

Kaip ir kuriant visus dokumentinius kino filmus – tai daug laiko ir proceso reikalaujantis darbas: dėl objektyvių priežasčių, pavyzdžiui, finansavimo, bet daugiausiai dėl esminių priežasčių – pažinimo. Kinas yra pažinimas, o jam reikia laiko.

Nemanau, kad įmanoma įsigilinti, kažką atrasti ar suprasti, jei viską darai greitai. Galbūt tuo ir skiriasi kinas nuo televizijos. Ji apribota laiko, televizijoje turi pateikti informaciją greitai. Kine turime prabangą – laiką, stebėjimą, pažinimą, įsigilinimą.

Mažiau svarbūs dalykai tarsi su laiku nugrimzta, nors iš pradžių atrodo labai įdomūs, o kas išsilaiko per laiką, tas yra tikra. Tai ir lieka filme. Tarsi kaip koks ledynas, turi apačioje daug susikaupti, kad išlįstų viršūnėlė.

Režisierė Giedrė Žickytė
Fotogafė Vytautė Ribokaitė

Kino žiūrovai kūrinyje pamato tik nedidelę dalelę to, kas buvo patirta, pajausta ar sužinota, bet jiems ir nereikia visko patirti. Nes filmas nėra ataskaita. Yra vienas sakinys, mintis ar emocija, kurią žiūrėdami filmą jie turi pajusti. Kad tai įvyktų, režisierius turi nueiti labai ilgą kelią. Daug ką pažinti, kad nunertų vientisą kūrinį.

Taip ir su Simu. Kai pamatė, kiek skiriame laiko ir atsidavimo, jis irgi mumis patikėjo. Suprato, kad mums tai yra svarbu. Viską darėme kartu.

Ar buvo lengva jį suvaldyti, nufilmuoti? Matosi, kad jis yra energingas ir turi savo tvirtą nuomonę.

Jis yra labai intensyvus personažas. Tai yra procesas, neturiu atsakymo. Netaikau jokių specialių metodikų. Viskas vyko labai intuityviai.

Nemažai scenų yra nufilmuotos JAV, su tų įvykių dalyviais. Ar S. Kudirka su jais bendravo filmuojant, ar kai gyveno JAV? Ir kokie jų santykiai dabar?

JAV Simas susitiko su „Vigilant“ kapitonu ir jo padėjėju. Šį susitikimą nufilmavome. Tai nepaprastos scenos, jaudinančios, pilnos ašarų ir humoro. Bet jų nėra filme. Kodėl?

Giedrės Žickytės filmas „Šuolis“

Mes, režisieriai, turime tokį išsireiškimą „Kill your darlings“, nužudyk savo brangiausius. Jei parodyčiau paskirą sceną, jūs sakytumėte: „Kodėl tu jos neįdėjai į filmą?!“

Bet dokumentiniame kine, kur daug kas gimsta montuojant, dėl bendro kūrinio tikslo turi atsisakyti net ir pačių geriausių dalykų. Kartais stiprios scenos šalia viena kitos pasidaro silpnos arba sumažina dramaturginę įtampą.

Nufilmavome sceną, kurioje Sima susitinka su kapitonu po 50-ies metų. Abudu paskutinį kartą matėsi tame laive ir niekada po to nebuvo susitikę. Jie prieš mūsų kino kameras pirmą kartą po tiek laiko pasimato.

Tokia scena galėjo būti tik filmo gale, ir tuomet „Šuolis“ būtų apie susitikimą. Man reikėjo apsispręsti, apie ką noriu kurti filmą. Galiu sakyti, kad su skaudančia širdimi, o dabar jau gal ir nebeskaudančia, turėjau tos scenos atsisakyti. Tiesiog galvojau apie bendrą kūrinio vaizdą ir supratau, kad čia šito nereikia. Tai lengvai pavyksta tik po daug mėnesių montažo.

Nėra nei vieno sėkmingo filmo, kuriame nebuvo išimtos geriausios scenos. Turi išmesti bent vieną nerealią sceną, kad filmas būtų geras.

O laivas „Vigilant“ tikrai buvo tas tikrasis? Atrodo visiškai neįtikėtina, kad po 50-ies metų jis vis dar plaukioja.

Pusantrų metų bandėme į jį patekti. Po mūsų filmavimo tas laivas plaukė į paskutinę šešių mėnesių misiją prie Kubos krantų gaudyti narkotikų prekeivių. Dar spėjome prieš paskutinę kelionę nufilmuoti Simą jame.

Tikrai maniau, kad į tą laivą nebepapulsime, nes buvo tikrai daug kliūčių. Visas laivo scenas nufilmavome alternatyviai, kitais būdais, kai dar net nebuvo svajonės atsirasti JAV. Pirmą kartą nuvažiavome į Klaipėdą, nufilmavome scenas prie jūros. Simas daug kartų pasakojo savo istoriją.

O kaip jis pats jautėsi po tiek metų vėl įlipęs į tą laivą?

Jūs viską matote filme. Tai buvo nepaprastai tikra ir emocinga. Simas šią istoriją ne pasakoja, o išgyvena.

Manau, tai ir yra viena iš filmo sėkmių, kad mūsų herojus istoriją išgyvena. Toks jausmas, kad tai vyksta dabar, o ne prieš 50-imt metų.

Filmo Šuolis komanda
Nuotraukų autoriai: Irmantas Gelūnas ir Paulius Peleckis „Žmonės Foto“ agentūra

Kaip filmą priėmė, vertino užsienyje?

Visi atsiliepimai labai geri. Simo istorija yra universali. Tiek žiuri, tiek auditorijos prizų ir įvertinimo gavome ir JAV, ir Europoje, ir Azijoje. Tai parodo, kiek skirtingų kultūrų žmonių sukrėtė jo istorija.

Matyt, laisvės siekis yra universalus. Prieš tris dienas dalyvavau „Zoom“ susitikime su Johanesburgu (Pietų Afrikos Respublika). Jie filmą pajuto, pradėjo dalintis savo istorijomis. Buvo neįtikėtina.

Žinoma, visus pakeri Simo asmenybė. Jis negali nepapirkti. Kai gaudavau dar vieną prizą, skambindavau Simui ir sakydavau: „Simai, čia yra mūsų abiejų prizas dėl to, kad be jūsų artistiškumo, charizmos ir tai, kaip jūs tai papasakojote, šitas filmas nebūtų toks, koks yra.“ O jis man atgal: „Ne, Giedrele, čia tavo“.

Kaip pats S. Kudirka sako, šuolis buvo spontaniškas, nors dar būdamas Lietuvoje priešinosi sistemai. Kaip manote, ar tai tikrai buvo spontaniškas herojiškas šuolis, ar visgi aplinkybių ir aplinkinių sukeltas nemažas atgarsis, bandymas pasinaudoti juo ir jo padėtimi, kuris iškėlė S. Kudirkos žinomumą?

Pagalvokite, kas turi įvykti žmogaus viduje, kokia gyvenime turi būti situacija, kad jisai, stovėdamas ant siūbuojančio borto krašto, kai tarp laivų atstumas didelis, atsispirtų ir šokti. Žinome, kas su juo vėliau atsitiko, ir jei ne kitų žmonių pastangos ir siekis jį išgelbėti, jis būtų žuvęs ne ant laivo, o lageriuose.

Profesorius V. Landsbergis ir režisierė Giedrė Žickytė

Žmogus, gyvendamas normaliomis aplinkybėmis tokio šuolio negalėtų atlikti.Šuolio beprotybė, desperacija ir buvo tai, kas sujaudino tiek žmonių visame pasaulyje. Niekas neliko abejingas šiam žmogaus šuoliui, kurio niekas nepažinojo.

Žinojo tik jo vardą ir matė nuotraukėlę, kurią išvystame demonstracijose ir laikraščiuose. Viena vienintelė nuotrauka jauno gražaus vyro, nuotrauka iš asmens dokumento, kurį jis paliko JAV laive.

Šuolis buvo kaip simbolis – du laivai, dvi šalys, dvi supervalstybės, du visiškai skirtingi pasauliai, kurie Šaltojo karo metu buvo atskirti vienas nuo kito. Ir mažo žmogaus figūrėlė tarp jų. Jo šuolis išjudino milžiniškus procesus visuomenėje. Ir tai, ką tas šuolis vėliau padarė su visuomene. Matyt, tai buvo momentas, kurio tuo metu reikėjo, kad visi išeitų į gatves.

Tai tapo nebe Simo reikalu, tai tapo Lietuvos ir visos okupuotos Baltijos šalių reikalu. Visų Prispaustų šalių, neteisybės reikalu.

Giedrės Žickytės filmas „Šuolis“

Žiūrint jo istoriją, atrodo, kad net fortūna jam šypsosi.

Simo istorija yra stebuklas. Bet tas stebuklas nebūtų įvykęs, jei ne dėl jo išlaisvinimo dirbę žmonės. Šita istorijos dalis, nepažįstamų atsidavimas dėl vieno žmogaus, man yra vienas labiausiai jaudinančių momentų. Jis daug ką suvienijo, išjudino procesus, iškėlė Baltijos šalių klausimą. Iš tikrųjų, jei amerikiečiai nebūtų jo grąžinę, jis tikriausiai būtų buvęs dar vienas eilinis pabėgėlis.

Kaip man pasakojo JAV lietuvė Daiva Kezys, kuri daug dirbo dėl Simo išlaisvinimo, jau vėliau, kai viskas buvo aprimę, vienas iš sovietų pareigūnų įgėlė, kad padarėte iš Simo herojų. Ji jam atsakė, tai jūs čia padarėte iš jo herojų, nes jūs jį sumušėte ir pareikalavote grąžinti. Galėjote jam leisti likti JAV laive, ir niekas nebūtų sužinojęs. Tai jūs padarėte didžiausią klaidą ir taip atkreipėte viso pasaulio dėmesį.

Kaip atrandate istorijas, herojus savo filmams? Kokia turi asmenybė ar istorija, kad jus ji sudomintų?

Tai išeina iš tavęs paties. Kas tau yra aktualu, svarbu. Kokie tavo viduje klausimai. Man kinas yra pažinimas. Kino forma pažįstu pasaulį. Juo bandau kažką suvokti ar suprasti.

Režisierė Giedrė Žickytė
Fotogafė Vytautė Ribokaitė

Kurdama klausiu. Negaliu atsakyti, kaip mane vienu ar kitu būdu atveda prie istorijų. Kūryba nėra šaltu protu išmąstomas dalykas. Atsiranda viena ar kita istorija ir tavyje kažką paliečia. Čia kaip atsiranda draugai, tu irgi negali pasakyti, kaip. Negali apskaičiuoti, kad noriu draugauti su tuo ar anuo. Jie atsiranda natūraliai.

Taip ir su filmo istorijomis. Būna, kad viduje pasisėja sėklytė ir tada pradeda augti. Visa tai turi eiti iš tavo vidaus. Meno kūrinys pavyksta tuomet, kai jis spontaniškai, nesąmoningai veržiasi iš vidaus, kai per kito žmogaus istoriją papasakoji savo pačios istoriją. Tuomet tai tampa tikra, autentiška, nesuvaidinta ir tai kažkokiu būdu paliečia kitas širdis.

Simo istorijoje atradau daug dalykų, kurie man buvo svarbūs. Iš vienos pusės, Simo istorijoje matau mūsų okupaciją, mūsų šalies didelė nelaimė, kurią patyrėme. Priespaudą, brutalų rėžimą, kurį atsimenu iš savo tėvų pasakojimų ar senelių išgyvenimų.

Bet tai yra ir mano vaikystės prisiminimai, pavyzdžiui, kramtomosios gumos burbulai – tai Amerika. Klasės draugas duodavo man „Donald Duck“ kramtomosios gumos. Man atrodydavo, kad ragauju naujo pasaulio.

Kadras iš Giedrės Žickytės filmo „Šuolis“ (The Jump)

Šiuolaikinis vaikas to nesupras, nes viskas jam yra prieinama. O sovietinį vaiką galėjai papirkti kramtomąja guma, jis viską būtų galėjęs dėl jos padaryti. Taip kaip Simas viską padarė dėl „Grundig“ magnetofono ar dėl palmių. Šioje vietoje jį puikiai suprantu.

Kas be jūsų dar prisidėjo kuriant „Šuolį“?

Mudu su Simu giria, kokie mes šaunuoliai. Bet komandoje buvo daugiau šaunuolių, kurie prisidėjo prie šio filmo. Filmas nebūtų toks, koks yra, be mano ištikimų bendražygių.

Filmo pagrindinis montažo režisierius yra Danielius Kokanauskis, su kuriuo montuosime ir kitą filmą. Manau, kas jis yra nuostabus montažo režisierius, preciziškas, tikslus, turintis intelektą ir nuojautą. Mes gerai sutariame, nors daug ginčijamės ir ilgai kuriame filmus. Bet kurį prodiuserį mūsų kūrybinis darbas varytų į neviltį. Darbo pamainų neskaičiuojame, nes viskas jėgas atiduodame, kad filmas būtų geras.

„Šuolį“ filmavau su kino operatoriumi Rimvydu Leipumi. Su juo filmavau ir savo pirmąjį studentišką diplominį darbą.

Giedrės Žickytės filmas „Šuolis“

Man padėjo ir jaunosios kartos operatorius Vytautas Plukas. Kai po pusantrų metų beldimosi  patekome į laivą „Vigelent“, mums buvo duotos trys datos ir pasakyta: per 24 val. turite atsiųsti visus būsimos komandos dokumentus. O iki reikiamos datos buvo likusios trys savaitės.

Man patiko jo darbas tuoj pasirodysiančiame Marijos Stonytės filme „Švelnūs kariai“. Taigi vieną svarbiausių filmo scenų nufilmavome su kitu operatoriumi, su kuriuo nebuvome pasiruošę. Esu labai patenkinta mūsų bendradarbiavimu, kad jis taip greitai įsijautė ir prisijungė.

Kipras Mašanauskas yra filmo kompozitorius. Muzikai sukurti jis turėjo labai mažai laiko. Kai peržiūrėjo filmą, man parašė – „Giedre, nuostabus kūrinys. Turiu mažai laiko, bet esu pasiryžęs nerti į pragarą ir grįžti iš jo atgal.“ Jis iš tikrųjų tai padarė ir sukūrė muziką, tai buvo stebuklas.

Garso režisierius buvo Jonas Maskvytis. Garso režisūra yra mano mėgstamiausia filmo kūrimo dalis. Kai viskas jau būna sumontuota, kaifuoju garso postprodukcijoje. Garsą galima truputį padidinti, sumažinti, pridėti šnabždesių. Tai yra paskutiniai prisilietimai, kurie suteikia filmui daug magijos. Mėgstu šį procesą. Žiūrovas kartais to ir nepajunta, bet garsas veikia pasąmonę kartais dar stipriau negu vaizdas. Tai yra nepaprastai svarbus dalykas kinui.

Filmo „Šuolis“ plakatas

Netgi filmo vertėjas. Neįsivaizduoju, kaip jis turėjo išversti Simo rūpučkėlė. Gal tai ir nėra niekaip išverčiame, bet Rimas Užgiris kiek galėdamas stengėsi, kad užsienio auditorija pajustų Simo autentišką kalbą.

Andrėja Čebatavičiūtė atsirado, kai jau buvau įpusėjusi kurti šuolį. Ji yra filmo koprodiuserė. „Šuolis“ tikriausiai nebūtų baigtas, jei ne Andrėja. Ji vienintelė iš komandos, kuri kartu galėjo skristi ir palaikyti mane tarptautinėse premjerose. Andrėja man yra viskas – sesė, draugė, kolegė, palaikytoja, partnerė. Esu labai dėkinga, kad turiu tokius kolegas ir draugus, su kuriais kartu dirbame.

Dar vienas garso režisierius buvo Ignas Mateika. Jis man sako, Giedre, dirbu reklamose, jose dagiau pinigų, bet niekur tiek negaunu, kiek dirbdamas dokumentiniame kine. Ačiū, kad leidi dokumentiniu kinu sutikti ir pažinti tokius žmones, kokius sutinkame. Supratau, kad ne tik aš viena kinu pažįstu pasaulį.

Jaunas lietuvių dizaineris Justinas Dadonas, kurį netikėtai atradau kurdama filmą, sukūrė „Šuolio“ plakatą. Pirma kūrėme jį su prancūzais, kitais žmonėmis, bet neradome sprendimo. Tuomet mane supažindino su lietuvių dizaineriu. Buvo didelis malonumas dirbti su J. Dadonu. Jis talentingas ir greitai pagaunantis mintį.   

LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2021“ tekstas

LKC
Komentarai

Esu „KINFO“ redaktorius ir kitų darbų darbelių darytojas. Į „KINFO“ komandą patekau netikėtai, tad būnant „KINFO“ komandoje netikėtumų ir nuotykių netrūksta. Smagu, kad „KINFO“ sudaro galimybę tobulėti, sutikti naujų įdomių žmonių bei progą prisidėti prie lietuviško kino sklaidos. Kinas, anksčiau buvęs interesų periferijoje, tapo itin svarbia gyvenimo dalimi, be kurios būtų nemiela gyventi.