1907-ųjų vasario 4-tą įvyko Maskvos lietuvių šelpimosi draugijos organizuojamas viešas vakaras, kurio metu vaidintas lietuviškas teatro hitas – Keturakio komedija „Amerika pirtyje“. Spektaklyje nedidelį piemenuko vaidmenį atliko ir keturiolikmetis Maskvos lietuvis Andrius Oleka. Vaidmuo buvo nereikšmingas – kelios eilutės teksto, o šiaip visą veiksmą sėdėti, tylėti ir drožti malūno sparnus. Bet vaidmuo buvo svarbus – tai pirmasis aktoriaus, režisieriaus, teatro pedagogo, palikusio gilų pėdsaką Lietuvos teatro istorijoje, Andriaus Olekos-Žilinsko (1893–1948) vaidmuo karjeroje. Na, o šiame straipsnyje pažvelgsime, kokį pėdsaką jis paliko kino istorijoje.
XIX-XX amžių sandūroje, prieš Lietuvai paskelbiant nepriklausomybę 1918-aisiais, daugelis lietuvių inteligentų buvo išblaškyti po plačią Rusijos imperiją – čia mokėsi, dirbo, kūrė šeimas. Tokioje susipratusių lietuvių – daktaro Motiejaus Olekos ir Matildos Olekienės (Žilinskaitės) – šeimoje Maskvoje 1893-aisiais ir gimė Andrius. Sūnų tėvai augino lietuviška dvasia. Andrius puikiai mokėjo ir rusiškai, ir lietuviškai, domėjosi įvykiais tėvynėje. Puikiai baigęs mokyklą turėjo sekti savo tėvo gydytojo pėdomis, 1911-aisiais stojo studijuoti mediciną. Tačiau akivaizdu, jog šis kelias jaunuolio netraukė, slapta nuo tėvo pakeitė studijų kryptį į teisę, o šiam 1912-aisiais mirus apskirtai metė universitetą ir atsidavė savo aistrai – vaidybai.
Jau 1913-aisiais galima rasti jo pavardę prestižinio Maskvos dailės teatro bendradarbių sąrašuose. Žinoma, jog tais metais vaidino rusų teatro legendos, Vladimiro Nemirovičiaus-Dančenkos režisuotame spektaklyje „Nikolajus Stavroginas“ pagal F. Dostojevskį, spektaklį apipavidalino mums jau pažįstamas Mstislavas Dobužinskis. Teatro scenoje Andrius pasirodydavo savo motinos pavarde kaip Andrejus Žilinskis (Андрей Жилинский). Mat dėl tikrosios, tėvo pavardės, dar gimnazijoje sulaukdavo pašaipų – Oleka dažnai būdavo iškraipoma į Goliaką (Голяк). Голяк, išvertus iš rusų kalbos, reikštų „neturtėlį“, „elgetą“.
Kaip Andrejus Žilinskis žinomas jis ir kino pasaulyje. Aktoriaus biografiją tyrusio Gintaro Aleknonio teigimu, jau apie 1918-us Andrius Oleka-Žilinskas atliko nedidelį vaidmenį šiandien neišlikusiame filme „Tegul rytoj mirtis – gyvename mes šiandien“ („Пусть завтра смерть – сегодня мы живем“, apie 1918, rež. Joseph Soiffer). Tuo metu aktorius jau buvo atlikęs karinę tarnybą Pirmojo pasaulinio karo metais, kariuomenėje buvo įnikęs į kokainą, iš kurio liūno jį traukė žmona, taip pat aktorė Vera Solovjova. Palengva kopė teatro karjeros laiptais.
1920-ųjų pavasarį Andrius Oleka-Žilinskas kartu su žmona atvyko į Lietuvą, Kauną. Čia jie kartu suvaidino kelis spektaklius rusų kalbą (Andriaus žmona geriau kalbėti lietuviškai nemokėjo). Andrius įsitraukė į Lietuvių meno kūrėjų draugijos veiklą, jam buvo pavesta kurti Vaidybos studiją. Įdomu, jog jam patikėta ir visiškai su teatru nesusijusiu pareigų, pavyzdžiui, buvo paskirtas vienu iš Gelgaudiškių dvaro tvarkdarių, šį dvarą netrukus Anglijoje išgarsins mūsų jau aptarta britų teatro žvaigždė su lietuviškomis šaknimis – seras Johnas Gielgudas.
Tačiau tuomet įsitvirtinti Lietuvoje jaunam aktoriui nepavyko, vos po pusmečio jis pakėlė sparnus toliau į vakarus – keliavo į Paryžių, vėliau prisijungė prie Maskvos dailės teatro trupės Prahoje, su jos spektakliais keliavo po visą Vakarų Europą. Veikiausiai laisvesniu nuo spektaklių metu suvaidino ir 1923-aisiais metais Vokietijoje pasirodžiusiame žymiojo „Daktaro Kaligario kabineto“ („Das Cabinet des Dr. Caligari“, 1920) režisieriaus, vokiečių ekspresionizmo meistro Roberto Wiene`o filme „Raskolnikovas“ („Raskolnikow“, 1923).
Šis filmas – tai košmariškas ir gana eksperimentinis klasikinio Fiodoro Dostojevskio romano „Nusikaltimas ir bausmė“ pastatymas. Filmas neretai, ypač anglakalbėse šalyse, ir rodytas „Nusikaltimo ir bausmės“ pavadinimu. Filme Andrius Oleka-Žilinskas atliko antraplanį, pagrindinio romano veikėjo Raskolnikovo (vaid. Gregori Chmara) draugo, Dimitrijaus Razumychino, vaidmenį.
Andriaus atsiradimas filme nebuvo netikėtas. Jame vaidino Maskvos dailės teatro aktoriai. Taigi – tie patys jo kolegos iš Maskvos dailės teatro Prahos trupės, su kuriais jis ir dirbo 1921–1922 metais, kartu ne kartą vaidino Vokietijoje. Prestižinio Maskvos dailės teatro vardo nepamiršta pabrėžti ir filmo pradžios titruose, čia Andriaus Olekos-Žilinsko pavardė užrašyta kaip Andrej Schilinski.
1922-ųjų rudenį Andrius kartu su žmona ir dalimi kitų savo kolegų grįžo į Maskvą, toliau vaidino pirmojoje Maskvos dailės teatro studijoje, vėliau pervadintoje Antruoju Maskvos dailės teatru. Neretai atliko labai svarbius, tačiau vis dar antraplanius vaidmenis, kas mėnesį gaudavo apie 120 rublių atlyginimą (1925–1926 metais).
Tačiau jau kaip pagrindinė, pirmo plano žvaigždė, jis sužibo kine – atliko pagrindinius vaidmenis pradedančio kino režisieriaus Juliaus Raizmano (rus. Юлий Райзман) filmuose – debiutiniame „Ratas“ („Круг“, 1927) ir antrajame režisieriaus filme „Katorga“ („Каторга“, 1928), kuris privertė suklusti to meto sovietų kino kritikus ir atkreipti dėmesį į naują filmų režisierių šalyje.
Filmui „Ratas“ taip pat sėkmingai tiktų ir pavadinimas „Trikampis“. Mat filmo centre buvo klasikinė geometrinė kino figūra – meilės trikampis. Andrius Oleka-Žilinskas vaidino darbu užsivertusį prokuroro padėjėją Borisą Bersenevą, kuris dėl savo pareigų visai užmiršo namuose viena likusią žmoną Verą (akt. Bela Černova). Netrukus prokuroro padėjėjui į rankas patenka pinigų grobstytojo Polianskio (akt. Anatolijus Ktorovas) byla, pasirodo, jog jo žmona yra tapusi Polianskio meiluže. Padėtį sunkina tai, jog kadaise nūnai nusikaltėlis Polianskis gelbėjo Bersenevą nuo carinės policijos. Prokuroro padėjėjui tenka priimti sunkų sprendimą – įduoti Polianskį ar nepastebėti jo nusikaltimų. Filmas šiandien laikomas dingusiu.
Tuo tarpu filme „Katorga“ Andrius Oleka-Žilinskas atliko pagrindinį politinių kalinių kameros seniūno Ilja Berco vaidmenį. Cariniai valdininkai smarkiai spaudžia kalėjime įkalintus politinius kalinius, jie režimui priešinasi kaip išmanydami – skelbia bado streikus ir panašiai, kaliniams vadovauja ir juos vienija Ilja Bercas. Kovodamas už savo idėjas Ilja Bercas pasiryžęs net didžiausiai aukai – savižudybei! Nuo mirties savo rankomis jį išgelbsti tik žinia apie įvykusią 1917-ųjų vasario revoliuciją. Ryškiai propagandinis filmas pasižymėjo įspūdinga kinematografija, buvo puikus sovietinio montažo mokyklos pavyzdys, savu laiku filmas lygintas su tokiais kūriniais kaip Sergejaus Eizenšteino „Spalis“ („Октябрь“, 1928). Filmas išlikęs ir vis dar neblogai vertinamas šiandien.
Galbūt Andrius Oleka-Žilinskas, tiksliau, Andrejus Žilinskis, būtų tapęs puikiai žinomu vardu sovietų kinematografijoje, tačiau 1929-aisiais jis pradėjo kurti planus vėl grįžti į Lietuvą. Tiesa, šį kartą jis buvo užtikrintas, jog čia bus laukiamas ir turės stabilią darbo vietą. Laiškais susitarė, jog atvykęs į šalį imsis vadovauti Valstybės teatrui, čia taip pat galės statyti spektaklius. 1929-ųjų liepą pasirašė sutartį su Valstybes teatru Kaune, grįžo į tėvų gimtinę, o 1930-ųjų sausio 24-tą buvo oficialiai paskirtas Valstybės teatro direktoriumi. Tiesa, visų kelių atgal Andrius Oleka-Žilinskas nesudegino, Antrajame Maskvos dailės teatre pasiėmė metų trukmės atostogas, Maskvoje liko ir jo žmona Vera.
Galime sakyti, jog kartu su Andriumi į Lietuvą atvyko ir jo Maskvoje kurti kino filmai. „Kaune laukiama pasirodant nauja „Sovkino“ filma „Katorga“, kurioje vaidina svarbų vaidmenį A. Oleka-Žilinskas“, – 1929-ųjų gruodžio pabaigoje informavo Valstybės teatro žurnalas „7 meno dienos“. Filmas Lietuvą pasiekė 1930-ųjų kovą, čia jis rodytas ir kitu pavadinimu – „Užrašai iš mirusiųjų namų (Katorga)“. „<…> šiandien geriausiųjų Maskvos Dailės teatro jėgų vaidinimas“, – masinta publika lietuviškoje spaudoje. Nežinia, ar tokių teiginių bereikėjo filmui reklamuoti, Kauno publikai susidomėti filmu užteko vien to, jog jame vaidino šviežiai iškeptas Valstybės teatro direktorius.
„Katorgos“ premjerą Lietuvoje aplenkė ankstesnis filmas su Andrium Oleka-Žilinsku – „Ratas“. „Sovietų Rusijos juristo tragedija“ // (Gyvenimo ratas) // Dalyvauja Valst. Teatro direkt. ir režisierius Oleka-Žilinksas“, – apie gremėzdiškai pervadintą filmą 1930-ųjų vasarį spaudoje skelbė Kauno kino STD reklama. Filmas buvo nedidukas, ganėtinai senas, tad Kaune pasirodė tik antraeilių kino teatrų programose.
Tačiau kartu su filmais į Lietuvą Andrių Oleką-Žilinską atsekė ir savotiški… laiškai. „Šiomis dienomis mano mokiniai-žydai gavo vokišką žurnalą, kuriame išspausdinta „Katorgos“ reklama. Ten yra labai didelis mano portretas. Buvo labai malonu. // Mano gyvenime yra naujienų: pradėjau gauti keikiančius anoniminius laiškus, tikriausiai nuo baltagvardiečių. Mano dalyvavimas filme „Ratas“ matyt daug kam nepatiko. Matai, pasirodo, aš diskredituoju rusų advokatūrą! Kvailiai ir idiotai. Ir šlykštu, ir juokinga“, – 1929-ųjų gruodį rašė jis savo žmonai Verai Solovjovai.
Deja, pačių A. Olekos-Žilinsko gautų anoniminių laiškų nepavyko užtikti, tik užuominas apie juos režisieriaus korespondencijoje žmonai. Tačiau pats faktas traukia dėmesį, veikiausiai jis paverstų A. Oleką-Žilinską pirmuoju lietuvių kino aktoriumi už savo vaidmenis filmuose sulaukusių neapykantos laiškų, liaudiškai vadinamų hate-mailu. Laiškai veikiausiai buvo gauti iš užsienio, juk tuo metu Lietuvoje niekas nė nebuvo matęs laiške minimo filmo „Ratas“.
Vargu ar A. Oleką-Žilinską būtų buvę galima pavadinti komunistu. Po kurio laiko Lietuvoje jis sudegino tiltus atgal į Sovietų sąjungą. Į Kauną gyventi atvyko A. Olekos-Žilinsko žmona Vera, šeima čia planavo tolesnę savo ateitį, pasirūpino net ploteliu kapinėse. Žinoma, tokį apsisprendimą lengvino solidi Valstybės teatro direktoriaus alga, o kur dar priedai už spektaklių režisavimą, kitas veiklas. Po metų praleistų Lietuvoje A. Oleka-Žilinskas galėjo galvoti apie tai, kas „sovietiniam rojuje“ jam nė sapnuot nesisapnavo – nuosavą automobilį, nedidelį namuką. Koks dar komunizmas? Tikras kapitalizmas!
Tačiau balsų, kaltinančių A. Oleką-Žilinską esant bolševiku ar komunistu, kuris tik ir nori surusinti Lietuvos teatrą, netrūko ir Lietuvoje. Dalis jų gal buvo pakurstyti pavydo ar intrigų, kiti – nuoširdaus susirūpinimo, nepasitikėjimo Valstybės teatro direktoriaus inicijuotomis reformomis, teatro politika. Apie tai nekalbėsime – visa tai jau aprašė Lietuvos teatro istorijos tyrėjai [1]. Mums gi įdomu kinas, o A. Oleko-Žilinsko kritikoje galima rasti ir jo.
Nors pirmasis A. Olekos-Žilinsko režisuotas pastatymas Valstybės teatro scenoje, Vinco Krėvės „Šarūnas“ (1929), šalyje buvo sutiktas itin palankiai, tačiau poetas, publicistas Faustas Kirša nepagailėjo spektakliui karčių žodžių. Vienas iš didžiausių priekaištų režisieriui – jo pastatymo kinematografiškumas!
„Žilinskas yra didelis scenos meisteris. „Šarūnas“ eina kaip filmos juosta: gyvai, epizodiškai, įspūdingai. Filmos principas: žiūrovas pats pratęsia epizodo mintį ir mašinališkai jungia su nauju. Filmos vaizdų gausumas, pagaliau, sudaro bendrą milžinišką vaizdą. Filma moka žiūrovą apgauti efektais ir iš smulkių įvykių daro vientisą mintį, net mistiką! // Tas principas scenoje „Šarūne“ (geriau, kad aš klysčiau, bet man taip rodos) užmuš mintį, nes negali duoti vaizdų gausumo. Susidaro nuotaika, kad gražus, jaukus, gražiai žiūrimas, bet be minties, nėra ko daugiau apie tokį reikalą ir kalbėti“, – recenzijoje teigė F. Kirša.
Nereikia nė sakyti, jog teatro pastatymo pavadinimas kinematografišku toli gražu nebuvo komplimentas. Tuometinėje Lietuvoje tarp teatro ir kino vis dar buvo gana stipri priešprieša. Valstybės prezidentas Antanas Smetona gausiai rėmė teatrą, mėgavosi juo, kartu ragindamas jaunimą nesižavėti mechanišku, „nutautinančiu“ kinu (plačiau čia). Galbūt norėdamas įsiteikti aukštesniems valdžios ponams, A. Oleka-Žilinskas, būdamas Valstybės teatro direktorius, taip pat negailėjo riebesnių žodžių kino atžvilgiu:
„Teatro uždavinys – padaryti, kad jo kultūrinis darbas pasiektų plačiąsias mases. <…> Ir tai padaryti dabar itin svarbu. Reikia atsiminti, kokios neigiamos įtakos turi daugelis filmų, kaip svetimų valstybių propagandos priemonė, ir kaip tos filmos yra lankomos. Rimtas mūsų kultūrinių ir tautinių reikalų supratimas dabar reikalaute reikalauja prieš užsieninių filmų propagandą priešpastatyti mūsų tautinės kultūros propagandą. Ir tai tegalima padaryti atskyrus dramą nuo bendro teatro, sumažinus bilietų kainas, padarius teatrą prieinamą plačiosioms masėms“, – 1932-aisiais teigė jis savo (kartu su Baliu Sruoga) rengtame Valstybės teatro pertvarkymo plane, atrodo pamiršęs, jog dar visai neseniai šalyje rodyti propagandos nestokoję svetimų valstybių filmai, kuriuose vaidino jis pats.
A. Oleka-Žilinskas sulaukė kritikos ir iš Lietuvos kino pionierių. Štai pirmo pilnametražo lietuviško vaidybinio filmo režisierius Jurgis Linartas kaltino A. Oleką-Žilinską sužlugdžius jo 1930-aisiais planuotą statyti filmą apie Vytautą Didįjį, skirtą kunigaikščio 500-osioms mirties metinėms paminėti. J. Linarto teigimu, filmas nenufilmuotas vien dėl to, jog Valstybės teatro direktorius atsisakė filmuotojų komandai paskolinti teatrui priklausančių kostiumų ir kitokį rekvizitą.
Nežinia, kiek šiuose žodžiuose yra tiesos, tačiau Jurgis Linartas mėgo svaidytis panašiais kaltinimais ir matyti kaltininkus visur išskyrus savyje. Tačiau faktas tas, jog 1929-aisiais A. Oleka-Žilinskas dalyvavo vertinant nepasisekusį ir gamyboje įstrigusį J. Linarto filmą „Kareivis – Lietuvos gynėjas“. Galbūt pasaulinio lygio kino filmuose vaidinęs A. Oleka-Žilinskas paprasčiausiai nenorėjo patikėti savo prižiūrimo turto akivaizdiems mėgėjams.
Nepanašu, jog pats A. Oleka-Žilinskas įsikūręs Lietuvoje būtų staiga pradėjęs neapkęsti kino. 1929-1930-ųjų sandūroje, kai dar nežinojo, ar jam pavyks įsitvirtinti šalyje, manė, jog jei ką – galės vykti toliau į Vakarus ir su bičiuliu, taip pat pabėgėliu iš Sovietų Rusijos ir Maskvos dailės teatro, Michailu Čechovu vaidinti filmuose. Na, o 1934-aisiais, kai jau buvo netekęs Valstybės teatro direktoriaus posto, spaudoje pasirodė žinios, jog A. Oleka-Žilinskas režisuos garsinę Lietuvos kino kroniką. Tiesa, iš to nieko neišėjo.
1935-ųjų sausį direktoriaus kėdės netekęs ir į skolas įklimpęs A. Oleka-Žilinskas su žmona išvyko iš Lietuvos – pirma į Paryžių, pas tą patį M. Čechovą, vėliau kartu su juo į JAV. Lietuvoje ilgai netilo gandai ir spėlionės, pirma – ar grįš A. Oleka-Žilinskas į Lietuvą, ar negrįš, o vėliau – ar nepasirodys šalyje amerikietiški filmai, kuriuos būtų režisavęs ar juose vaidinęs A. Oleka-Žilinskas.
Lietuvoje vis dar buvo prisimenami jo vaidmenys kine: „Ką J. Vaičkus veikė Hollywoode mums visiems yra paslaptis, nes gi nė viena filma su jo pasirodymu dar nepasiekė Kauno ekrano. Kad Žilinskas vaidino sovietų filmose – žinome labai gerai: matėme, gerėjomės. Bet jis tyliai suvaidino Hamletą [A. Olekos-Žilinsko vaidmuo teatre, Lietuvoje – A. D.] nė žodžio neprataręs apie sovietų Hollywoodą“, – 1935-aisiais rašė Pulgis Andriušis.
Tačiau nei A. Olekos-Žilinsko filmai, nei filmai su juo iš Amerikos Lietuvos nepasiekė. Čia buvęs Valstybės teatro direktorius atsidėjo teatro pedagogo veiklai. Vis dar tikėjosi užsidirbti, išlipti iš skolų ir grįžti į Lietuvą, tačiau prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas, šalies okupacija, tokiems planams užkirto kelią. Už Atlanto ir mirė, 1948-ųjų vasarį, Niujorke, tuo tarpu Kaune pasirūpintas plotelis kapui liko tuščias.
[1] Plačiau: Gintaras Aleknonis. Pakeliui: režisierius Andrius Oleka-Žilinskas, Vilnius, 2001; Petronėlė Česnulevičiūtė. Andrius Oleka-Žilinskas, Balys Sruoga ir kiti, Vilnius, 2012.
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2021“ tekstas
