Kino pavasaris Distribution
Turiu „prisiduoti“: „Svečias“ – ne mano filmas. Nebus ir jūsų, jeigu mėgstate filmus, kurių pagrindas – siužetas, ar jei norite lietuviško filmo, bet labiau tokio, kaip „Pietinia kronikas“ – greito, šmaikštaus, kupino monologų ir pokalbių. Ir vis tik, jeigu mėgstate gerą europietišką arthauzą, jums nevalia praleisti naujosios Vytauto Katkaus dramos.
„Svečias“ pasakoja apie į Norvegiją emigravusį ir ten šeimą sukūrusį Danielių. Mirus tėvui, vyras trumpam grįžtą į gimtąją Palangą, kad parduotų dabar jau tuščią butą. Taip ir žiūrime į Danielių paskutinėmis rugpjūčio dienomis: jis vartosi senoje lovoje, organizuoja baldų išnešimą, buto valymą, gamina maistą, šoka ir ieško kontakto – kalbina buvusius draugus, pažįstamus, jų tėvus, kaimynus ir kitus, kurie atsiduria jo akiratyje.
Kaip galima suprasti iš aprašymo, filmas lėtas, jame nedaug kas vyksta – bent jau siužeto prasme. Emocijų virtinė ir kiti vidinio pasaulio išgyvenimai gana platūs ir tai viena iš stipriausių filmo pusių. Iš pažiūros statiško, griežto kadro (įmantriai sustyguoto, apgalvoto, pastatančio veikėją į kampą, už medžio ar kažkur tolumoje) įspūdį paliekanti juosta sugeba spinduliuoti šiluma, jaukumu ir kurti nostalgišką besibaigiančios vasaros (ar kokio kito etapo gyvenime) atmosferą. Tikriausiai tai įvyksta dėka režisieriaus, operatoriaus, scenarijaus autoriaus V. Katkaus meilės savo veikėjams ir istorijai.
Viskas ne vien dėl jausmo, filme itin daug meistrystės. Jis neabejotinai patiks kino amato ar kinotyros besimokantiems ar jau įvaldžiusiems šią sferą. „Svečias“ suteikia puikią progą matyti, kaip apgalvotai galima parengti kadrą, suteikti simboliką. Nors man, ir tikriausiai daliai kitų žiūrovų, tų simbolių ir neįprastų kadrų truputėlį per daug. Herojaus plūduriavimas gyvenime gražiai atsispindėjo pirmame jo pasiplaukiojime jūroje; per likusius tiesiog gerėjausi 16 mm juostos rupumu. Tai, kas galėtų būti netikėta ir unikalu, galiausiai tampa monotoniška.
Kino pavasaris Distribution
Todėl viena didžiausių atgaivų tampa paskutiniame pusvalandyje suintensyvėję magiškojo realizmo, fantastiniai elementai. Nesuvaldyti jie atrodytų kaip bereikalingas maivymasis – „žiūrėkite, kaip gilu“, tačiau šioje juostoje dera ir savotiškai užliūliuoja it ta dažnai rodoma banguojanti jūra.
Įdomu, kaip „Svečią“ matys iš Lietuvos emigravę žiūrovai. Veikėjas Danielius atrodo vienišas ir kiek nesuprastas – jis su visais sveikinasi, bando prisišlieti, įsisiūlyti kartu pasivaikščioti ar net užeiti į svečius. Vienu metu herojus sužino, kad buvusi gera draugė nepakvietė jo į gimtadienį. „Gal dar pakvies,“ garsiai svarsto Danielius, o aš tikiuosi, kad ne – panašu, kad emigravęs Danielius su šiais žmonėmis nepalaikė jokio kontakto, net nežinojo apie draugams gimusius vaikus, tad kodėl kiti turėtų prie jo taikytis? Gal „svečias“ yra labiau „prašalietis“?
Kino pavasaris Distribution
Tačiau filme Danielius nėra teisinamas – taigi irgi sveikintina. Nors jis be jokios abejonės yra pagrindinis filmo veikėjas, jį stebime iš šono, per atstumą – tikrąja to žodžio prasme, kamera prie Danieliaus priartėja labai retai. Asmeninių detalių apie jį irgi žinome nedaug, tad Danielius tampa labiau į gimtuosius namus laikinai grįžusio žmogaus atvaizdu, siluetu. Gal kitas jo vietoje elgtųsi šiek tiek kitaip. O ir nepakviestas Danielius nenusimena – jis tiesiog keliauja ledų ir kalbinti kito žmogaus.
„Svečias“ daugumai turėtų palikti malonų įspūdį, tačiau ne peržiūros metu, kai gali suerzinti lėtumas ar filmo maniera, o kiek vėliau – kai vaizdiniai susiguli galvoje ir be daug detalių lieka tik filmo sukurta nuotaika. V. Katkus sutelkė visą savo talentą keliais „frontais“, keliais amplua, ir sukūrė tikrai gražų, jaukų, atmosferišką filmą. Tik jei „Svečio“ neišgyveni emociškai, jis gali kiek prailgti.
LKC finansuojamo projekto „Senojo ir naujojo lietuviško bei pasaulinio kino refleksija internete 2025“ tekstas
