Kartais gerų filmų atrandi netikėtai, kartais pradžioje vos susilaikai neišjungęs kompiuterio, tačiau kantrybė labai greitai atnešą pelną ir supranti, jog pamatei išties gerą kino šedevrą. Kažkas panašaus atsitiko ir su filmu „Barnio versija“ („Barney’s Version”, 2010). Jį įsijungiau netyčia, nesitikėjau nieko, vos neišjungiau, tačiau sulaukusi pabaigos suvokiau, jog tai viena iš tų retų gerų dramų, kurias privalai pamatyti savo gyvenime.
Gal skambės keistai, tačiau rašyti apie šį filmą norėčiau pradėti nuo… svogūnų. Kaip mes juos pjaustome? Žinoma, kad ašarodami, nes nežinome kitų būdų. Šio filmo pagrindinis herojus Barney taip pat verkdavo pjaustydamas svogūnus, kol vieną dieną jo trečioji žmona pasakė, jog prieš tai reikia palaikyti svogūną šaldytuve, ir po to galima jį pjaustyti neašarojant. Barney šią pamoką įsidėmėjo visam gyvenimui, o šaldytuve stovintis svogūnas jam nuolat primindavo buvusią žmoną.
Bet prie ko čia svogūnas ir apie ką yra „Barnio versija“? Tai filmas, kuriame Barney gyvenimas rutuliojasi svogūniška linkme. Jam prireikė vesti du kartus, patirti daug skausmo, kančių, sarkazmo ir pykčio, kol pagaliau gavo savo meilę.
Kaip pjaustomas svogūnas, jis vertė save kentėti, lupo gabalėlį po gabalėlio savo gyvenimo skausmingai, su ašaromis, kol pagaliau gavo savo trokštamą moterį, kuri nevertė jo kentėti, nuolat kalbėjo švelniu ir be proto raminančiu balsu. Ji žinojo, kaip suvaldyti Barney, kaip kad ir žinojo, kaip suvaldyti svogūną.
„Barnio versija“ – tai kanadiečių režisieriaus Richardo J. Lewiso drama, per brūkšnelį komedija, sukurta remiantis to paties pavadinimo Mordecai Richlerio novele. Filmas buvo nominuotas Auksiniui liūtui 67 Tarpatutiniame Venecijos filmų festivalyje. Filmo istorija prasideda kuomet italų detektyvas parašo knygą apie nusikaltimą, kurį Barney padarė prieš daugelį metų. Tuomet vyriškis ir pradeda prisiminti savo skausmingai laimingą gyvenimą.
Pagrindinis filmo herojus žydas Barney Panofsky gyvena su savo geriausiu draugu Boogie Romoje. Ten veda visomis prasmėmis nestabilią Clarą, kuri laukiasi jo kūdikio. Deja, kūdikis gimsta negyvas ir net juodaodis. Vėliau Clara nusižudo ir Barney grįžta gyventi į Montrealį, kur veda labai turtingą žydę (aktorė Minie Driver) ir jos tėvus.
Vestuvių naktį puotoje Barney pamato gražuolę Miriam Grant, kurios istorija apie cigarus ir beprotiškas žavesys priverčia ją įsimylėti per keletą sekundžių, išsiskirti su žmona ir vesti Mirian bei įsidarbinti televizijoje serialų prodiuseriu.

Žinoma, nepamirškime ir geriausio Barney draugo Boogie, kuris nuolat turi problemų su narkotikais, permiega su Barney žmona. Taip pat Barney tėvo Izzy – buvusio policininko, kurio vestuvinė dovana – jo pirmasis pistoletas, atneš Barney nemažai problemų.

„Barnio versija“ žavus tuo, jog jis puikiai atskleidžia dramatišką vyriškio dramą iki pat jo mirties. Pagrindinis aktorius Paulas Giamatti puikiai atskleidžia savo vaidmenį visais amžiaus tarpsniais. O pats Barney – tai herojus, kurį vienu metu ir mylime, ir nekenčiame. Mylime, nes jis charizmatiškas, mylintis, sugebantis dėl mylimosios kovoti iki paskutinės akimirkos. Mylime, nes jo meilė tėvui yra begalinė, nes jis rūpinasi savo narkomanu draugu. Nekenčiame, nes vestuvių naktį jis bėga paskui ką tik sutiktą moterį ir siekia beatodairiškai jos ne vienerius metus. Nekenčiame, nes jis egoistiškas ir neremia savo mylimos žmonos karjeros, nuolat geria ir praleidžia jos svarbų pasirodymą radijo eteryje.
Taip pat išskirčiau Barney trečiąja žmoną Miriam, kurią vaidina aktorė Rosamund Pike. Ši moteris turi nepakartojamai seksualų ir raminantį balsą, balsą, kuris iki šiol skamba mano galvoje. Ji visiška Barney priešingybė, tačiau myli jį beatodairiškai. Barney tėvą vaidina visų žinomas Dustinas Hoffmanas, kuris puikiai susidoroja su ciniško buvusio policininko vaidmeniu.
Pasiklausykime nepakartojamo Rosamund Pik balso viename interviu:
Beje, filmo režisierius Richardas J. Lewisas iki tol dirbo daugiausiai su televizijos serialais, kaip ir pagrindinis jo filmo herojus Barney. Galbūt todėl jis sukūrė tokį įtikinamą Barney personažą?
Grįžtant prie pradžioje minėto svogūno – niekaip negaliu išmesti jo iš galvos, kaip ir vienos Heinricho Heinės frazės: „Paprastai šlovinamas dramaturgas, gebantis išspausti ašaras. Bet šį talentą turi ir apgailėtinas svogūnas, su kuriuo jis dalijasi savo šlove“.