1975 metais režisieriaus Stanley Kubricko sukurta įstabi istorinė drama „Barry Lyndon“ ne vieną iš mūsų iki šiol stebina savo puikia kinematograija. Kaip režisieriui tais laikais pavyko išgauti tokias puikias spalvas ir vaizdus, kuomet dauguma viduje vykstančių scenų buvo nufilmuotos nenaudojant elektros, tik žvakių šviesą? Atsakymas paprastas – nufilmuoti vos keletą žvakių apšviestas vidaus scenas Kubrickas naudojo specialius, be proto greitus „Carl Zeiss Planar 50mm f/0.7“ kameros objektyvus, kurių iki šiol pasaulyje egzistuoja tik 10 vienetų, o dauguma jų priklauso NASA. Būtent jų atstovai sutiko išskirtinai Kubrickui paskolinti keletą šių objektyvų, kuriuos NASA naudojo nusileidimo mėnulyje filmavimui. Ir čia iškyla didžiausia mįslė – kodėl NASA paskolino šiuos be proto brangius objektyvus Kubrickui ir ką jis turi bendro su pirmuoju žmonijos pėdsaku mėnulyje?
Į šiuos klausimus atsakymo ieškojo 2002 metų prancūzo Williamo Karelo dokumentinis filmas „Dark Side of the Moon“. Menininkas praleido nemažai laiko kapstydamasis po įvairius archyvus ir ieškodamas atsakymų, į kuriuos jis jau turėjo įrodymais nepagrįstą atsakymą. O atsakymas buvo tiesiogiai susijęs su amerikiečių įžengimu į iki tol nė vieno astronauto nepaliestą Mėnulio teritoriją.
Pradėkime nuo istorijos pradžios. Kuomet Sovietai pirmieji užvaldė kosmosą, amerikiečiams beliko tik vienas jų nepaliestas ir įmanomas taškas – Mėnulis. Taip prasidėjo įstabios kosminės Mėnulio įžengimo lenktynės, kurias JAV teigia laimėjusi 1969-aisiais. Tačiau ar tikrai visų matyti filmuoti kadrai yra tikri, klausia „Dark Side of the Moon“?
Istorijos, jog amerikiečių įžengimo į Mėnulį kadrai buvo suklastoti, pasaulyje sklando jau ne vieną dešimtmetį. „Dark Side of the Moon“ vienas pirmųjų viską pagrindžia faktais ir įrodo, jog 1969 metais visų matytos nuotraukos ir filmuoti kadrai buvo klastotė, užsakyta paties prezidento Nixono ir įvykdyta režisieriaus S.Kubricko jo studijoje Londone. Niekas neteigia, jog pats nusileidimo faktas neįvyko, tačiau tikrai ne tas, kurį matome oficialiuose kadruose.
Stanley Kubrickas šiai misijai buvo pasirinktas po 1968 metais sukurto filmo „2001: A Space Odyssey“, kuris NASA tapo puikiu įrankiu siekiant visuomenės paramos finansuojant mėnulio užkariavimo projektą. Mėnulis tapo ne tik politiniu, bet ir pramogos objektu. „Dark Side of the Moon“ kalbinti herojai teigė, jog NASA buvo sužavėta Kubricko sugebėjimu taip nerealiai perteikti kosmosą ir suvokė, jog įžengimas į Mėnulį taip pat turi būti toks pat vizualus.
Po šios filmuotos klastotės paslaptingai dingo dauguma joje dalyvavusių žmonių, o pats Kubrickas iki savo mirties užsidarė namuose nieko nenorėdamas girdėti apie tokias kalbas, tačiau minėtas objektyvas „Carl Zeiss Planar 50mm f/0.7“ tik įrodo, jog NASA jautėsi skolinga Kubrickui.
BET PALA….
Jei patikėjote visa šia „Dark Side of the Moon“ istorija, jūs esate ne vienas toks.
„Dark Side of the Moon“ nei velnio nėra dokumentika, o mokumentika – suvaidintas dokumentikos žanras, kuomet išgalvoti faktai pateikiami kaip tikri norint sukurti satyrą. Šiuo filmu režisierius Williamas Karelas siekė parodyti, jog mes pernelyg tikime įvairiausiomis konspiracijos teorijomis ir pernelyg pasitikime oficialiais faktais. Nėra vienos tiesos. Ar galėtumėte patikėti, jog Kubrickas išties sukūrė suklastotus mėnulio nusileidimo kadrus ir sugebėjo tylėti daugybę metų? Niekas tikrosios tiesos niekada nesužinos, tačiau vertinant viską blaivia galva, ši teorija sunkiai tikėtina.
„Dark Side of the Moon“ režisierius puikiai sužaidė tikrų žmonių interviu miksuodamas su aktoriais ir jų išgalvotais herojais. Jų vardai paimti iš Kubricko ir Hitchcoko filmų, o kai kurios istorijos visiškai sunkiai tikėtinos. Kad ir ištrauka, kurioje pasakojama apie Nixono pomėgį išgėrus duoti keistus įsakymus, kurių vienas buvo nužudyti netikro mėnulio nusileidimo filmavimo grupės narius. Pasiųsti slaptieji agentai jų pėdsakų ieškojo Vietname, užsimaskavę kaip vietiniai gyventojai ir, pasak liudininkų, gausiai ten gėrę, šiukšlinę ir rūkę žolę. Visgi jie buvo greitai demaskuoti, nes slaptųjų agentų vadeiva buvo… juodaodis. Skamba labai įtikinamai?
Visgi atsirado labai daug rimtų žmonių, patikėjusių „Dark Side of the Moon“ autentiškumo. Filmas buvo parodytas sociologijos studentams, tyrinėjusiems konspiracijos teorijas. Pastarieji irgi patikėjo filmo realumu.
Ir, pagaliau, NASA neskolino tų „Carl Zeiss Planar 50mm f/0.7“ kameros objektyvų Kubrickui. Juos pagaminusi „Carl Zeiss“ kompanija 6 pardavė NASA, o keletą – Kubrickui.
Išvada viena – mąstykite savo galva ir niekada rimtai netikėkite nei pasaulio naujienomis, nei jų vertinimais, nei jų konspiracijos teorijomis.
Ir jau visiškai pabaigai – kadras iš to pačio S.Kubricko filmo „Shining“ (1980). Visai neseniai pasirodė dokumentinis filmas (ne mokumentika) „Room 237“, toliau aršiai įrodinėjantis Kubricko ir netikrų mėnulio nusileidimo kadrų sąsajas. Pasak filmo kūrėjų, šias sąsajas puikiai įrodo ir slaptos užuominos „Shining“ – kad ir užrašas ant mažojo Danny megztuko.
