„Tai istorija apie mūsų santykius, mūsų institucijas, mūsų nutylėjimus, tačiau tai, apie ką pasakojame filme, vyksta ne tik Lietuvoje. Piktnaudžiavimo galia tema yra svarbi ir kitose Europos šalyse, žiūrovai dalijosi mintimis apie tai po seansų. Labai tikiuosi, kad filmas padrąsins kalbėti garsiau ir išdrįsti paprieštarauti tiems, kurie kartoja: „Na, pas mus tiesiog taip būna, taip priimta… “, – sako kino režisierė Laura Kazbaraitė, praėjusią savaitę Lietuvoje pristačiusi trumpametražį vaidybinį filmą „Vertinimas“.
L. Kazbaraitės trumpametražis vaidybinis filmas „Vertinimas“ dar tik pradėjo savo kelionę. Lapkritį pasaulinė jo premjera įvyko Romos nepriklausomų filmų festivalyje. Kūrėjai ką tik grįžo iš Klermono-Ferano, kasmet Prancūzijoje vykstančio bene svarbiausio Europoje trumpametražių filmų festivalio ir mugės, kur filmas buvo išskirtas, kaip rinktinis kino mugės filmas. Visai netrukus filmas varžysis Palencijos tarptautinio kino festivalio konkurse Ispanijoje, gautas kvietimas į Graikijoje vykstantį trumpametražių filmų festivalį „Positively Different“.
„Vertinimo“ centre – aukštosios mokyklos dėstytoja, režisierė Ilona (vaidina Raminta Verseckaitė). Po studentų egzamino ji pakviesta dalyvauti vertinimo komisijos posėdyje. Komisijos narai turi pažymiu įvertinti studentų muzikinius bei teatrinius gabumus. Posėdyje Ilona supranta, kad pateko į tokį susitikimą, kokiame niekada nebūtų norėjusi dalyvauti. Komentarai, kuriuos žarsto komisijos nariai, dėstytojai vyrai, priverčia ne tik raudonuoti, pykti, bet ir svarstyti, ar stoti į kovą prieš neliečiamus akiplėšas, ar pasinaudoti galimybe prie jų pritapti ir jiems patikti.
Po filmo premjeros Vilniuje su kino režisiere L. Kazbaraite kalbėjosi Laisvė Radzevičienė.
Laura, atrodo, jūsų filmas pasaulyje sulaukia daugiau dėmesio nei Lietuvoje?
Filmas dar tik pradeda savo kelionę. Tema nėra patogi, bet matau, kad kitose šalyse filmo situacija taip pat atpažįstama.
Man atrodo, kad pagrindinis kino kūrėjo tikslas – individualią istoriją papasakoti taip, kad ji taptų universalia. Ir pati vertinu kitų šalių kino istorijas, kurias gali pajausti, suprasti. Ir nesvarbu, ar tai ilgametražis, ar trumpametražis filmas, ar dokumentika, svarbu, kad Graikijoje, Afrikoje, Amerikoje jį žiūrintiems žmonėms kiltų minčių. Dėl tos universalios jungties mes ir kuriame – kad kūrėjas kalbėtų, o žiūrovas išgirstų. Universalumas yra raktas.
Kai rašiau filmo scenarijų, daug kalbėjau su Skandinavijos šalių žmonėmis, gavau patvirtinimą, kad tokie vertinimo procesai pas juos taip pat egzistuoja. Įdomu, kad mus kviečia Pietų šalių festivaliai. Klermono-Ferane išgirdome: „Taip taip, tema labai aktuali, mes tai išgyvename.“
Gal tikrai neteisingai manome, kad tokie dalykai nebevyksta?!
Iš kur istorija atkeliavo?
Prieš ketverius metus aplinkui pradėjau girdėti neįtikėtinas istorijas apie itin stiprius galios demonstravimo momentus. Mane tai nustebino, maniau, kad santykiai kolektyvuose keičiasi. Nesistengiau atkurti konkretaus gyvenimo momento, nors taip pat esu susidūrusi su aplinka, kurioje prisitaikymas vertinamas labiau nei vertybės ir mėginimas jas ginti.
Filmo istorijai pasirinkau akademinę bendruomenę, tačiau galios santykiai egzistuoja visur – susitikimuose, kasdienėje darbo aplinkoje. Į susirinkimą specialiai suvedžiau skirtingų kartų vyrus. Manau, kad jaunesnieji, nė patys nepastebėdami, iš vyresniųjų perima galios demonstravimo tradiciją. Ir sistema sukasi.
Filme norėjau parodyti tylų spaudimą, kuris dažniausiai lieka už uždarų durų. Sistemos nesugenda per naktį – jos formuojasi per tūkstančius tylių pritarimų.
Istorijoje, kurią papasakojote, galima pamatyti ir dar daugiau – vyrų ir moters santykį, moters vietą kolektyve…
Ilonos pozicijoje laisvai galėjo atsidurti ir vyras. Istorija taip pat būtų nepatogi, bet gal mažiau atpažįstama. Iš moterų tokiose vietose paprastai tikimasi, kad jos prisitaikys, nusileis. Į vertinimo komisiją susirinkę vyrai nėra blogi: vienas skuba, kitas įsimylėjęs, trečią kankina pilvo skausmai, ketvirtas apskritai ne savo vietoje, penktasis tik nori tvarkingai atlikti savo darbą. Tačiau kai visi susitinka, sukuriamas savotiškas mikroosmosas – varžteliai pradeda sukti biurokratinę sistemą. Tikimasi, kad ambicinga, šiek tiek naivi, studentus mylinti dėstytoja prisitaikys. O jai – šokas! Šitaip elgiasi žmonės, kuriuos ji gerbia ir kuriais tiki?!
O gal tai – kartos problema? Tie senstantys vyrai su savo nepadoriais juokeliais? Nemažai tokių pažįstu… Kam skyrėte savo filmą?
Skyriau visiems, nesiunčiau žinutės tam tikrai auditorijai. Šis filmas – tai kvietimas atkreipti dėmesį į situacijas, kai galios demonstravimas tampa bauginančia norma. Pagrindinė filmo herojė išmušta iš vėžių, ji nežino, kas bus toliau, ji bando ginti studentus, tačiau nepavyksta. Ar ji tokia drąsi, kad atsistotų ir išeitų? Ar jaunas žmogus gali būti toks drąsus?
Turbūt ji galėjo išeiti, tačiau studentai, matyt, būtų likę be geros dėstytojos…
Tai, apie ką kalbame filme, liečia ne tik dėstytoją, bet ir studentus. Man be galo įdomi naivumo, tikėjimo ir biurokratinės sistemos priešprieša.
Kaip manote, ką žmonės išsineš iš jūsų filmo? Ką norėtumėte, kad išsineštų?
Tikiuosi, diskomfortą. Filmo kinematografija susideda iš dviejų dalių. Pirmojoje – studentų pasirodymas iki susirinkimo. Antrojoje – susirinkimas, kuriame kviečiu dalyvauti žiūrovus, išbūti jame, kad ir kaip nejauku.
Norėčiau, kad žmonėms netektų atsidurti tokiose situacijoje, kviečiu žiūrovus ieškoti būdų, kaip reikšti savo nuomonę, kad tarpusavio santykiuose neatsirastų tokio diskomforto. Tikiuosi pagarbios diskusijos, darbų, o ne kūno formų ar žemo ūgio vertinimo.
Ar pati išdrįstumėte paprieštarauti autoritetams?
Šiandien, kai man beveik keturiasdešimt – tikrai. Bet anksčiau, kai karjera tik prasidėjo, abejoju… Gal net nesuprasčiau, kad vyksta kažkas blogo. Ir Ilona galbūt tik po susitikimo supras, kas įvyko.
Ar ši istorija galėtų tapti ilgametražiu vaidybiniu filmu?
Ši kino istorija ne veltui trumpa. Manau, kiekviena istorija turi savo pasakojimo formą, ji pati ją atranda. Taip jau nutinka, kad trumpi filmai mus, kino kūrėjus, dažnai paruošia ilgametražiams. Tačiau pastebiu, kad trumpametražių filmų populiarumas didėja, žiūrovų susidomėjimas jais auga. Klermono-Ferano festivalyje žiūrovai prie 1300 vietų salės laukdavo valandą, kad galėtų pažiūrėti trumpametražį filmą.
Esate sakiusi, kad per kiną norėtumėte keisti visuomenę ir pasaulį. Kas formavo jūsų požiūrį ir vertybes?
Be abejo, tėvai, mokymo institucijos, kinas, menas.
Aš noriu kalbėti nepatogiomis temomis, mano tikslas – asmeninę, intymią istoriją sugretinti su socialine aplinka, institucinėmis galiomis. Kiekvienas iš mūsų kuria savo tikrovę, grindžiamą vertybėmis, tačiau ji neišvengiamai susiduria su kitomis jėgomis – politinėmis, administracinėmis, kultūrinėmis. Kas lieka iš tavo ambicijų, kai pamatai, kad realybė – visai kitokia? Ypatingai šiuo laikmečiu, kai mūsų asmeniniai siekiai kertasi su pasaulinėmis sisteminėmis struktūromis.
Gyvenate tarp dviejų šalių – Suomijos ir Lietuvos. Įdomu, ar pavyksta kultūriniai kino mainai – ką perkeliate iš Suomijos į Lietuvos kiną ir ką iš Lietuvos nusivežate į Suomiją?
Taip susiklostė gyvenimas, kad dirbu ir gyvenu Lietuvoje bei Suomijoje. Mano vyras Jarmo Kiuru – suomis, jis, beje, šiame filme dirbo kartu su manimi – buvo filmo operatorius-statytojas. Suomijoje, kaip ir Lietuvoje, dirbu kino lauke.
Dviejų šalių kultūriniai skirtumai egzistuoja, Suomijoje mokausi struktūros, tvarkos, semiuosi profesionalumo, darbo su tarptautiniais projektais žinių. Man patinka bendruomeniškumas, jau kurį laiką dirbu Suomijos scenaristų bendruomenėje. Iš jos gaunu ir daug palaikymo, ir reikalingos kritikos. Iš Lietuvos suomiams nuvežu Rytų Europos drąsos. Iš tokios kultūrų jungties daug išmokstu.
L. Kazbaraitės filmą „Vertinimas“ bus galima pamatyti kovo mėnesį trumpametražių filmų programoje „Ieškokite moters“. Filmo prodiuseris – Alvydas Kaškonas, vaidmenis filme atliko Raminta Verseckaitė, Saulius Siparis, Donatas Šimukauskas, Arvydas Dapšys, Vaidotas Martinaitis, Ainis Storpirštis ir kiti. Prodiuserinė kompanija – „Feel Reel“.