„Forum Cinemas“ archyvas
Žiema. Miestas staiga pasidengė balta spalva. Praeiviai žvelgiant į juos iš tolo primena kažkokius kuprotus sutvėrimus, mat kiekvienas nuo šalčio gelbėjasi instinktyviai susiriesdamas į kamuoliuką. Stotelėse laukiantieji autobusų ir troleibusų panosėje tyliai keikia jų vairuotojus. Žiemą ima atrodyti, kad visi jie ne tik vėluoja, bet dar ir daro tai specialiai. Dėl kažkokio sociopatiško smagumo. Erzelį dar labiau padidina išsiviepęs vasariškai apsirengęs Audrius Bružas su telefonu prie ausies, tarsi besijuokiantis iš jūsų nuo reklaminio stendo.
Kičiniai ryškiai geltoni „Tarp mūsų berniukų“ plakatai mieste pasirodė dar prieš Naujuosius. Nelyginant koks grasinimas, priminimas, kad ir 2016-aisiais iš lietuviško pramoginio kino per daug nieko nesitikėtumėme. Kino salėse prieš kitus filmus rodomi anonsai tai tik patvirtindavo. „Tarp mūsų berniukų“ atrodė būsiantis dar vienas lėkštas, silpnai parašytas ir mėgėjiškai nufilmuotas bandymas užsidirbti. Galite tik išsivaizduoti tą nustebimą, kuris apima, kai supranti, kad šis išankstinis spėjimas pasitvirtina tik iš dalies.
„Forum Cinemas“ archyvas
Filmo siužetas paprastutis ir visiškai nepretenzingas. Keturi draugai (Audrius Bružas, Mantas Vaitiekūnas, Kirilas Glušajevas ir Leonardas Pobedonoscevas) sugalvoja pailsėti nuo savo žmonų ir sugyventinių bei išvažiuoja į Norvegiją pažvejoti. Pakeliui jie kalbasi apie tai kaip siaubinga būti vedusiu vyru, fantazuoja apie tai, kas būtų jeigu būtų ir tiesiog kolektyviai išgyvena vidutinio amžiaus krizės artėjimą.
Reikia pripažinti, kad pačiame scenarijuje tikrai galima nesunkiai surasti vykusių idėjų. Puikiai veikia pagrindinis jame naudojamas triukas. Tai ištisos scenos, kuriose veikėjai fantazuoja, įsivaizduoja visiškai nerealius siužetus. Pavyzdžiui, Audriaus Bružo svajonė apie tai, kas nutiktų, jeigu vienoje vietoje susirinktų visos jo gyvenimo moterys, net ima pretenduoti į meniškumą… Pasirodo, gali būti ir taip. Čia būtina padaryti išnašą ir pastebėti, kad filmo scenarijus (ar bent jau jo karkasas) yra pirktas, tad ir džiaugtis tuo, kad lietuviai ėmė generuoti įdomias idėjas scenarijams dar stipriai per anksti.
Šiaip ar taip, minėta scena yra labiau išimtis, o ne dėsningumas. „Tarp mūsų berniukų“ humoras tegul ir ne orlauskiško idiotiškumo lygio, bet visgi ir aukščiau juosmens dažniausiai nepakyla. Absoliuti dauguma juokelių yra apie „antrą galą“ ir apie tai, kaip sunku (netgi neįmanoma!) gyventi su moterimi, nes koks gi čia gyvenimas, kai iš tavęs tikimasi, kad būsi ištikimas, nemėtysi po namus purvinų kojinių ir nesišlapinsi į kriauklę. Katorga, o ne gyvenimas!
„Forum Cinemas“ archyvas
Humoras apie santykius ir lyčių skirtumus šiaip jau gal ir nėra savaime blogai, bet visi puikiai žinome, kad tai iš esmės yra pats lengviausias juokavimo būdas. Į santykius savo arba ne savo noru buvo, yra arba bus įsivėlęs kiekvienas, todėl visi daugiau mažiau numanys apie ką kalbama. Tačiau gerai ir subtiliai juokauti apie santykius daugeliui yra neįmanoma misija. Dažniausiai apsiribojama keliomis pagrindinėmis temomis (čia man draugai taip pasakojo, aš pats tikrai nežinau): a) moterys mėgsta užduoti klausimus, į kuriuos negali būti teisingo atsakymo; b) jeigu vyras nori sekso, o moteris ne, tai reiškia, kad vyras yra gyvulys, kuriam iš moters reikia tik vieno, antra vertus, jeigu moteris nori sekso, o vyras ne, tai reiškia, kad jis jos nebemyli ir nebenori; ir c) moterys pačios nežino, ko nori (iš tikrųjų tai čia visiška nesąmonė, nes juk ir arkliui aišku, ko nori moterys – visko, kas gi čia neaišku?). Visi banalūs juokeliai apie santykius vienaip arba kitaip kyla iš šių trijų punktų. Spėkite ar daug tokių yra „Tarp mūsų berniukų“? Teisingai. Atspėjote.
Tačiau panašu, kad publika dėl to neturi jokių priekaištų. „Tarp mūsų berniukų“ renka rekordines pinigų sumas, o per seansą kino salėje garsiai aidi juokas. Ir nieko čia keisto. Jo humoras žmonėms visai tinka ir patinka. Lygiai taip pat tinka ir patinka pagrindiniai filmo aktoriai. Ko gero, parodijų laidos „Dar pažiūrėsim“ laikais jie akivaizdžiai surado savo nišą. Visi jie neblogi teatro aktoriai, bet neypatingai gerai jaučiasi vaidindami filmuose. Tą jie, regis, ir patys pakankamai gerai supranta, todėl renkasi tokį žanrą, kuris nereikalauja ypatingų sugebėjimų – paprastas komedijas. Čia nereikia tvarkytis su dideliais iššūkiais, bet tuo pačiu ir nereikia taip begėdiškai atsisakyti savo orumo kaip kad teko padaryti „Kunigo naudą velniai gaudo“ aktoriams. Tiesą sakant, gali aiškiai matyti, kad visi prisidėję prie „Tarp mūsų berniukų“ nuoširdžiai gerai praleido laiką. Stebint baigiamuosius titrus, kurių metų pagrindiniai veikėjai linksminasi klausydamiesi tos infantiliškos dainelės apie padažytas lūpas, tuo visiškai patiki. Tai daug svarbiau nei gali pasirodyti iš pradžių. Stebint viduje „mirštančius“ aktorius, juk niekam nebus tikrai linksma.
„Forum Cinemas“ archyvas
Lyginti berniukus su „Kunigo nauda“ yra netgi šioks toks įžeidimas pirmajam. Filmo kūrėjai tiesiog rodo kompetencijos lygį, apie kokį „Kunigo nauda“ galėjo nebent svajoti. Jūs tik įsivaizduokite, berniukų veiksmas vyksta ne vienoje vietoje. Netgi galima gana pagrįstai teigti, kad kūrėjų komanda su visa savo sunkia įranga keliavo iš vietos į vietą, filmuodami tiek kelyje, tiek iš anksto parinktose vietose. Operatorius netgi prifilmavo pakankamai gražių panoraminių vaizdų. Kitaip tariant, čia nebuvo begėdiško taupymo, bandymo padaryti kuo pigiau galutiniam rezultatui neteikiant per daug reikšmės. Tačiau iš kur pinigai? Juk ne toks jau ir pigus malonumas filmuoti kokybiškai.
Rytų fronte vis dar nieko naujo! Jokiu Brusilovo persilaužimu net nekvepia. Filme esama gana begėdiško product placement’o. Ištisos scenos yra sukonstruotos vien tam, kad būtų galima pademonstruoti, jog naujojo „Volvo“ bagažinė užsidarė tiesiog paspaudus mygtuką (Volvo. For Life), „ElmenHorster“ puikiai numalšina troškulį (tinka net pagirioms), o „McDonald’s“ mėsainiai tokie skanūs, kad jų net palikti ranka nekyla (McDonald’s. I’m Lovin’ it). Aišku jau geriau, kai tokiu būdu konstruojamos viso labo atskiros scenos, o ne visas filmas. O juk būna ir tokių atvejų. Pirštais nebaksnosim. Pone Skaisgiry.
Jeigu jau prakalbom apie „McDonald’s“… Visa „Tarp mūsų berniukų“ patirtis kažkuo primena apsilankymą šioje užeigoje. Kol esi ten, netgi būna visai įdomu ir malonu. Keliose vietose nusijuoki, pagalvoji, kad ne taip čia viskas ir blogai. Tik vėliau išėjus į lauką apima kažkoks kaltės jausmas, kurio kratantis praeina bent koks pusdienis. Kaltė ir savigrauža yra ėjimo į „McDonald’s“ dalis. Už tai netgi reikia susimokėti (atkreipkite dėmesį į čekį – kaltės jausmo kaina nurodyta šalia PVM). Ir nieko čia blogo. Kol viskas sėkmingai dozuojama. Lygiai taip pat yra su „Tarp mūsų berniukų“. Suvokus, kur einat ir per daug to neimant į galvą jame netgi galima visai smagiai ir neįpareigojančiai praleisti laiką.
Aišku, po to nepamirškite sudeginti kalorijų veikiant kažką prasmingesnio.
Filmo anonsas: