Venerinio siaubo karaliumi (King of Venereal Horror) ir Kraujo karaliumi pristatomas garsusis kultinis kanadiečių režisierius Davidas Cronenbergas šiemet pristatė savo naują kūrinį „Ateities nusikaltimai“ (Crime of the Future, 2022). Ši juosta yra laikoma savotišku sugrįžimu į kūrybines ištakas, ir ne veltui. Pastaruosius pora dešimtmečių kanadietis buvo kiek nutolęs nuo jį išgarsinusių kūno siaubo (body horror) ir transhumanizmo temų, padariusių D. Cronenbergą vienu originaliausių kino vizionierių.
Apie „Ateities nusikaltimus“ pakalbėsime vėlesniuose tekstuose, tačiau naujausias režisieriaus filmas verčia prisiminti jo ankstyvesnįjį (iki 2000-ųjų) kūrybos periodą, kurio temos, liečiančios žmogiškumą, kūniškumą ir transhumanizmą, šiandien yra turbūt aktualesnės nei bet kada iki šiol. Būtent dėl padidėjusios žmogaus ir technologijų samplaikos.
Pirmojoje trijų tekstų ciklo D. Cronenbergo transhumanizmo tema dalyje – žvilgsnis į technologijų ir medijų nulemtą žmogaus kūno ribų peržengimą.
Režisieriaus požiūris į kiną, kai kur pristatomas net kaip filosofija, visų pirma susitelkia į žmogaus prigimties mutacijas, autentiškumą, žmogaus psichiką ir pastarųjų sąlygojamą tikrovės transformaciją. Toks bendras D. Cronenbergo kino apibūdinimas. Žinoma, daug kas supaprastina, tačiau nusako vieną giją, pasireiškiančią turbūt beveik visos jo kaip režisieriaus karjeros metu, – transhumanizmą.
Transhumanistinė tematika D. Cronenbergo kūrybos pradžioje
Transhumanizmą galima traktuoti visų pirma kaip intelektualinį ir kultūrinį judėjimą, pasisakantį už žmogiškosios būklės (fizinės ir mentalinės) gerinimą bei tobulinimą pasitelkiant naujausias technologijas. Tai taip pat galima laikyti ir savotiška pasaulėžiūros, mąstymo apie pasaulį srove, svarstančią ir kritikuojančią technologijų ir mokslo vaidmenį žmogaus prigimties (žmogiškumo) kitimo procese. Režisierių būtų galima laikyti transhumanistu būtent dėl antrojo aspekto. Būtent jo kuriamame kine (beveik nuo pat karjeros pradžios) iš įvairiausių perspektyvų yra kvestionuojami ne tik pozityvūs, tačiau ir tamsesni žmogaus kūno ir technologijų, žmogaus kūno ir mokslo sąveikos aspektai.
Tokį polinkį galėjo nulemti ir paties režisieriaus aplinka jam vystantis kaip kūrėjui. Gimęs Toronte būsimasis režisierius nuo mažų dienų rodė nemažą susidomėjimą mokslinės fantastikos žanru, kuriame jau nuo seno buvo narstomos mokslo ir technologijų poveikio žmogaus prigimčiai ir visuomenei temos. Simboliška, tačiau amerikiečių rašytojas Philipas K. Dickas, savu laiku bene originaliausiai kėlęs minėtus klausimus, tapo vienu svarbiausių D. Cronenbergo įkvėpėjų. Torontas taip pat buvo vienas pirmųjų miestų Kanadoje, kuriame buvo išvedžiota kabelinė televizija, tad ir technologinio poveikio klausimai būsimam kino kūrėjui nebuvo visiškai svetimi.
Susidomėjimas mokslu tik papildė būsimo kino vizionieriaus įkvėpimų spektrą. D. Cronenbergas jaunystėje domėjosi botanika, lepidopterologija (drugelių studijomis) ir biochemija. Vėliau universitete pasukęs link literatūros studijų turėjo galimybę studijuoti ir pas tuometinę mokslo žvaigždę, medijų studijų pradininką Marshallą McLuhaną, pasakiusį garsųjį posakį „Medija yra pranešimas“.
Idėja, kad pranešimą gali nulemti jam perteikti naudojama forma ar technologija, padarė įtaką ir paties D. Cronenbergą dominančių temų analizės pasaulėvaizdžiui. Kanadiečio filmuose, ypač tuose, kuriuose susiduria žmogaus kūnas ir technologijos bei medijos, griežta atskirtis tarp susiduriančių elementų tarytum išnyksta.
„Videodromas“ kaip režisieriaus filosofinis pareiškimas
Turbūt ne veltui ir bene pirmajame D. Cronenbergo filme, kuriame tiesiogiai imamasi (medijų) technologijų ir kūno santykio, galima rasti režisieriaus užuominų į garsųjį mokytoją M. McLuhaną.
„Videodrome“ (Videodrome, 1983) Toronte gyvenantis kabelinės televizijos vadovas Maksas Renas (Jamesas Woodsas), ieškodamas sensacingų personažų savo televizijos programai, įsivelia į labai negerą istoriją, kurios metu susiduria su „medijų pranašu“ Brajenu Obliviijonu (Jackas Creley‘is), kai kuriais aspektais primenančių jau minėtą M. McLuhaną.
Šis „pranašas“ Maksui teigia, kad medijos ir technologijos yra neatskiriama socialinio audinio dalis. Televizijos ekranas reprezentuoja minties-akies rageną, o tai jį padaro fizinės smegenų struktūros dalimi. Dėl to tai, kas parodoma ekrane, yra traktuojama kaip gryna patirtis tų, kurie spokso į ekraną. Todėl televizija yra realybė, o realybė yra netgi mažiau nei televizija, nes nesukuria daug progų tikroms, labai stimuliuojančioms patirtims.
Šiandien jau netgi kai kurių anti-Matrica laikomame „Videodrome“ anksti pateikiama idėja, kuri dabartinės socialinės medijos epochoje atrodo savaime suprantama – negalima atskirti „virtualaus“ ir „tikro“. Šios dvi būties plotmės yra susipynusios ir viena kitą veikiančios, o tai neigti reikštų pasiduoti skaitmeniniam dualizmui – perdėm naiviam mąstymui, kad virtualumą ir tikrovę galima atskirti vieną nuo kito.
Gyvenant pasaulyje, kuriame ginčai „Facebook“, „Twitter“ ar kitose platformose yra tokie pat tikri (ar net tikresnės) kaip ir fizinėje erdvėje, „Videodromo“ žinutė atrodo ne tik vizionieriška – ji yra pranašiška, pasiremianti kartais net brutaliu atvirumu ir parodanti, jog kūnas ir technologija yra susilieję.
Tai parodo atvirai filme demonstruojamos veikėjų transformacijos pasitelkiant technologijas. Mūsų, kaip biologinių būtybių, ir medijų bei technologijų simbiozė yra daug tampresnė mums net neužsidėjus virtualios realybės akinių, ar net neįsidėjus mikroschemų į savo riešus, kuriais galime susimokėti prekybos centruose. Visi jau esame arti transformacijos, tapimo „naująja mėsa“ (the new flesh), jungiančia technologiją ir biologinę mūsų formą, kaip yra paskelbiama galutinėje „Videodromo“ scenoje. Nieko kito ir nebelieka, kai paprasta fizinė tikrovė nebestimuliuoja.
Nuo seksualinės potencijos iki tapatybės: kūno ir technologijos santykis „Avarijoje“ ir „eXistenZ“
Nuo anksčiau aptartų (ir panašių) filosofinių apybraižų D. Cronenbergas neatsitraukia ir vėlesniuose savo darbuose nagrinėdamas žmogaus ir technologijų santykį. Garsią kontroversiją sukėlė J. G. Ballardo knygos „Avarija“ ekranizacija (Crash, 1996). Joje pasakojamai apie simforofilų, patiriančių pasitenkinimą kūnams susidūrus su metalu avarijos metu, gyvenimą. Režisierius buvo apkaltintas iškrypimu ir perversija.
Kaip ir „Videodromas“, „Avarija“ nevengia seksualinių užuominų. Tačiau tuo pat metu savo sterilių, klaustrofobiškų, kartais nuo emocijos atskirtų pilkšvumu persmelktų scenų eigoje problemizuojama organiškų ir neorganiškų būties formų simbiozė per troškimo aspektą. „Avarijos“ pasaulis daugelio kritikų ir mokslininkų yra gretinamas su šiuolaikinės kapitalistinės sistemos vaizdiniu, kurioje žmogus (o ypač – tipinis vyriškos lyties atstovas) yra neatskiriamas nuo savo automobilio kaip statuso, ar net lytinės potencijos.
Nepaisant to, transhumanistinės utopijos pasiekti nepavyksta – nei seksualinės, nei kokios nors kitos pasitenkinimo formos individas nepatiria. Technologiškai perteikiamą utopiją, apie kurią svajoja transhumanistai, keičia ta pati paranoja ir technologinis pesimizmas, kurį dažnas patiria ir šiandien.
„Naujoji mėsa“ jau egzistuoja, tačiau nelaimės išlieka tos pačios. D. Cronenbergas dar kartą parodo, kad technologijų ir žmogaus simbiozės tyrinėjimui kino ekrane nėra reikalingas tolimoje ateityje egzistuojančių visuomenių vaizdinys – ši simbiozė jau vyksta ir leidžia mums svarstyti apie jos implikacijas.
Šioje diskusijoje negalima nepaminėti ir kito reikšmingo D. Cronenbergo darbo, susijusio su medijų ir technologijos tematika, – „eXistenZ“ (1999). Dar vienu „bjauriuoju Matricos pusbroliu“ laikomas ir Salmano Rushdie gyvenimo istorijos įkvėptas filmas pasakoja apie kompiuterinių žaidimų dizainerę Alegrą Geler (Jennifer Jason Leigh), sėkmingai kuriančią biotechnologija paremtus žaidimus, prie kurių prisijungiama tiesiai per žaidėjo stuburą.
Tikrovės radikalams pasikėsinus į Alegros gyvybę, prasideda istorija, kurioje tikrovė ir virtuali realybė tampa praktiškai neatskiriamos. Sudėtingo siužeto metu D. Cronenbergas tyrinėja mūsų asmeninės tapatybės konstravimo procesą, ypač kuomet turime prieigą prie tariamai „fizinės“ ir „virtualios“ realybių. Tad neišvengiama ir platesnės socialinių normų (ir kaip konstruojame save tam, kad jas atitiktume) temų, iš kurių kylą klausimų, kas pasikeičia visuomenei perėjus iš „fizinės“ tikrovės į mažiau aiškią ir mažiau apibrėžtą virtualią realybę?
Daugeliu atvejų „eXistenZ“ galima laikyti švelnesniu, mažiau fizišku, tačiau ne mažiau aktualiu „Videodromo“ variantu. Tačiau nors mėsos ir kraujo matoma mažiau, fiziškumo klausimas niekur nedingsta. Keičiasi tiesiog jo mastas ir kryptis. Keliamas klausimas, kiek mūsų „tikra“ fizinė padėtis ir jos pobūdis atitinka mūsų tapatybės konstravimą, ypač santykyje su kitais individais. Taip pat, kas gali nutikti, kai neturime galimybių matyti šių individų tokių, kokie jie yra fizinėje realybėje, kurioje pasislėpti yra sunkiau nei virtualybėje.
Kūno nenatūralumo problema
Žvelgiant į D. Cronenbergo kine pateikiamą žmogaus kūniškumo ir technologijų (įskaitant medijas) santykio tyrinėjimą, įvilktą į labiau pažįstamą kūno siaubo žanrą, negalima pamiršti vienos režisieriaus idėjos. Režisieriaus kinas kviečia mus mąstyti apie kūno kaip tokio nenatūralumą. Kanadiečio kūryba nurodo būtent į trans-, o galbūt net post-žmogišką būklę, kurioje kūno ribos yra nuolatos iškreipiamos, trinamos ir perbrėžiamos.
Žvelgiant iš griežtai technologinės perspektyvos, D. Cronenbergo herojams bene tiksliausiai tinka kiborgo apibrėžimas. Žmogus yra kūniškas, tačiau jis nesiekia (o turbūt ir suvokia, kad negali) atsisakyti į kūną daromos technologinės invazijos.
Vienintelis kelias – rasti būdą susigyventi su naujomis būties formomis, tuo pat metu užduodant klausimus apie jų poveikį. Tokį įspūdį dar labiau sustiprina (turbūt) sąmoningai pasirinkti pasakojimų kontekstai, nenukeliantys mūsų į kosmines kolonijas, egzistuojančias po šimtų ar net tūkstančių metų.
Priešingai, tvirtinama, kad mūsų, kaip biologinių būtybių kiborgizacija jau vyksta, o galbūt net įvyko, neatsižvelgiant į tai, ar tai mums patinka, ar ne.
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2022“ tekstas
