fbpx
Fantastiniai filmai, Geri filmai, Topai

Top 7. Filmai apie dirbtinį intelektą

Kadras iš filmo „Dirbtinis intelektas“ Šaltinis - hdmovietrailers.eu
Kadras iš filmo „Dirbtinis intelektas“ Šaltinis - hdmovietrailers.eu
Kadras iš filmo „Dirbtinis intelektas“
Šaltinis – hdmovietrailers.eu

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad dirbtinis intelektas kine suvokiamas vien tik kaip savotiška jėga, galinti sunaikinti žmogų. Tačiau, sprendžiant iš kuriamų žanrų įvairovės, akivaizdu, kad daugeliui režisierių technologijos kelia tiek baimę, tiek žavesį.

1. „Metropolis“ (Metropolis), 1928 m., rež. Fritz Lang

Dar 1928 metais vokiečių režisieriaus Fritzo Lango futuristinėje distopinėje juostoje robotė Marija paskatina darbininkus sunaikinti pagrindinį miesto energijos šaltinį. Tai padariusi, minia atsitokėja ir plūsteli į gatves, reikalaudama jos mirties. Verta paminėti, kad urbanistinis Metropolio pasaulio vaizdavimas dar ir šiandien stebina savo specialiaisiais efektais.

2. „Dirbtinis intelektas“ (A.I. Artificial Intelligence), 2001 m., rež. Steven Spielberg

Ar robotai gali reikšti savo jausmus? Kas nutiktų, jeigu robotai pajėgtų mylėti? Ar žmogus turi prisiimti atsakomybę už meilę, kurią jam jaučia robotas? Tai tik keletas klausimų, kurie kyla pažiūrėjus „Dirbtinį intelektą“. Beje, ar žinojote, kad šią juostą 1969 metais buvo sumanęs filmuoti Stanley Kubrickas? Bene trisdešimt metų svarstęs apie pasakojimo, pagal kurio motyvus pastatytas filmas, ekranizavimą, galiausiai prieš mirtį jis atidavė scenarijų Stevenui Spielbergui manydamas, jog jis sukurti filmą gali geriau. Sunku būtų nesutikti, nes „Dirbtinis intelektas“ sentimentalesnis už bet kurį Kubricko filmą.

3. „Tūkstantmečio žmogus“ (Bicentennial Man), 1999 m., rež. Chris Columbus

Anot trijų pagrindinių robotechnikos dėsnių, robotas negali padaryti žalos žmogui, privalo paklusti žmogaus nurodymams, jeigu jie nesikerta su pirmuoju dėsniu, bei privalo ginti savo egzistavimą, jei tai nesikerta su pirmaisiais dviem dėsniais. Robino Williamso herojus šioje juostoje, laikydamasis visų trijų dėsnių, stengiasi kovoti už savo teisę gyventi, mylėti bei teisę mirti.

4. „Ji“ (Her), 2013 m., rež. Spike Jonze

Operacinė sistema vardu Samanta niekada neatsisakys išklausyti, duos taiklų patarimą, kai jo reikės labiausiai, ir, svarbiausia, niekada neleis jaustis vienišam. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tai idealios gyvenimo draugės apibūdinimas, bet, deja, netgi operacinės sistemos nebūna tobulos.

5. „Robotas ir Frenkas“ (Robot & Frank), 2012 m., rež. Jake Schreier

Tam, kad Alzheimerio liga sergančiam tėvui nebūtų liūdna, jo toli gyvenantys vaikai nusprendžia jam padovanoti robotą-pagalbininką. Iš pradžių Frenkas įtariai žvelgia į naująjį draugą, tačiau pastarajam pavyksta užsitarnauti jo simpatiją. Jake`as Schreier`is svarsto, kaip galima būtų panaudoti technologijas siekiant padėti žmogui jo kasdieninėje veikloje. Galų gale, kas galėtų paneigti, kad ateityje bibliotekoje galėsime pamatyti robotą Darsį, padedantį skaitytojui išsirinkti norimą knygą?

6. „Simona“ (S1m0ne), 2002 m., rež. Andrew Niccol

Andrew Niccolas satyriškai žvelgia į kino pasaulį, tačiau ši juosta vis vien verčia susimąstyti. Gal artimoje ateityje kino kūrėjams tikrai daugiau nebeprireiks aktorių paslaugų? Juk skaitmeninės aktorės neprašo didelių honorarų ir niekada nesiginčija su režisieriais.

7. „Kompiuteriniai šachmatai“ (Computer Chess), 2013 m., rež. Andrew Bujalski

Nuoširdi istorija apie išprotėjusius keistuolius grąžina mus į šiek tiek nostalgiškus laikus ikiskaitmeninės eros išvakarėse. Norėdama sukurti pirmąjį kompiuterinių šachmatų žaidimą, gykų grupelė išsikelia tikslą išmokyti kompiuterį nugalėti žmogų. Šachmatai, šiuo atveju, tik priemonė parodyti žmonių entuziazmą dirbant mėgstamą darbą. Kai tu esi kūrėjas ir darai kažką, ko rezultato prognozuoti neįmanoma, visiškai nesvarbu, kas tu, režisierius ar programuotojas, tau neegzistuoja neįmanomi dalykai. Tik tokie atsidavę idėjai žmonės gali sukurti kažką išties ypatingo.

Komentarai

Kinas visada buvo labai svarbi mano gyvenimo dalis. Geriausiai tai, koks kinas man patinka apibūdina Tildos Swinton citata: „Už nebalintą veidą ir nelygią eiseną. Už realistišką šeimyninę sceną. Už skausmingą žodžių pasirinkimą. Už atvirą, o galbūt ir nelaimingą pabaigą. Už nuo pėdos slystanti batą ir jį pataisantį kojos judesį. Už sudaužytą kiaušinį ir išpiltą pieną. Už neaiškaus kalbėjimo idėją. Už kino erdvę, kur niekas nevyksta, bet viskas įmanoma.“ Gavus pasiūlymą prisijungti prie KINFO šeimos nusprendžiau neatsisakyti, nes tai puiki proga ne tik daryti tai, kas miela širdžiai, bet dar ir galimybė susipažinti su bendraminčiais.