Šaltinis – oscars.org
Kas sukasi filmų kūrėjų galvose prieš imantis naujo projekto? Ar jis bus pelningas? Ar bus apdovanotas „Oskarais“? Kaip jį paversti franšize? Yra kategorija filmų, kuri operuoja visai kitame lygyje, kuri taiko parduoti žiūrovui ne bilietus, bet idėją. Taigi pažadinkime tą idealistą, slypintį viduje ir kartu aptarkime geriausius dokumentinius filmus. Septynios juostos buvo atrinktos, pagal jų „svorį“ – pagal tai, kokią įtaką jos padarė tik pasirodžius ir jų aktualumą dabar.
- „Jei virstų medis: Žemės išlaisvinimo fronto istorija“ (If A Tree Falls: Story Of The Earth Liberation Front), 2010 m., rež. Philip Carrer
Norėjau į topą įtraukti ir daugiau tokių filmų apie ekologiją kaip „Nepatogi tiesa“ (An Inconvenient Truth, 2008) arba „Karvių sąmokslo teorija“ (Cowspiracy: The Sustainability Secret, 2014), kurie taip pat neiššvaistytų jūsų laiko, tačiau jei jau kalbame apie geriausias dokumentinius filmus, tai šis yra čia, nes siūlo dialogą su prieš tai neišklausytais diskusijos dalyviais – pripažintais ir nuteistais ekoteroristais. Per pusantros valandos būsite supažindinti su grupele žmonių, kurie nebematė prasmės taikiuose protestuose ir perėjo už įstatymų ribų. Iš pirmo žvilgsnio pavojingų ir priešiškai visuomenės atžvilgiu nusiteikusių žmonių istorijos filmo eigoje tampa vis suprantamesnės ir net visai priimtinos.
- „Ugninė žiema: Ukrainos kova už laisvę“ (Winter on Fire: Ukraine’s Fight for Freedom), 2015 m., rež. Evgeny Afineevsky
Neseniai į Lietuvą atėjęs apkarpytas „Netflix“ visgi sugebėjo išsaugoti geriausią savo dalį – išskirtinę, jų pačių prodiusuotą dokumentiką. Po itin sėkmingo „Virungos“ pasirodymo, jie kviečia mus atkreipti dėmesį į gerokai artimesnį karštąjį tašką – Ukrainą. „Ugninė žiema“ pasakoja apie Maidano įvykius, nuo jų pradžios iki pabaigos (bent oficialios). Visi esame daugiau ar mažiau susipažinę su mėnesių mėnesius trukusiais neramumais Kijeve, tačiau įvykiai mus pasiekė gana padrikai, per ilgą laiko tarpą. Čia kūrėjai sutalpino viską į porą valandų, kas sukuria aktyvios karo zonos įspūdį. Lietuviams tai dar bus ir mūsų istorijos priminimas, nes situacijos panašumas į Sausio 13-osios įvykius yra stulbinantis. Šiuo metu naujienų agentūros po truputį ima prarasti susidomėjimą situacija, bet filmas primena, kad nerimą keliantys įvykiai Ukrainoje yra vis dar toli iki pabaigos.
- „Super didelis aš“ (Super Size Me), 2004 m., rež. Morgan Spurlock
Po tokių rimtų filmų pereiname prie smagesnio, tik neapsigaukite, tema ne ką mažiau aktuali ir liečia beveik kiekvieną iš mūsų. Kalbu apie greitą maistą, o jei dar tiksliau – apie „McDonald‘s“ tinklą. Pagrindinis filmo herojus ir režisierius Morganas Spurlockas pasiryžo mėnesį nevalgyti nieko kito, tik „McDonald‘s“ užkandinėse gamintą maistą. Tris kartus per dieną, trisdešimt dienų jis dokumentavo savo patirtį, savijautą ir fizinę būklę. Savo pasirodymo metu, 2004-ais, tai buvo ne tik aktuali tema, bet ir unikalus jos pateikimo būdas. Pats režisierius pastato save į pirmą planą ir atlieka su savimi viešą eksperimentą, kurio eigą ir rezultatus parodo labai asmeniškai.
- „Prarastas rojus“ (Paradise Lost: The Child Murders at Robin Hood Hills), 1996 m., rež. Joe Berlinger, Bruce Sinofsky
Šiek tiek sukčiauju, nes po šiuo įrašu slypi ne vienas filmas. Bet „Prarastas rojus“ pateko čia, nes esate sau skolingi tą jausmą, kurį pajusite pabaigę žiūrėti trečiąjį šios serijos filmą (taip, jų yra net trys). Dalis jų yra jau yra vizualiai pasenę filmai, o įpusėjus antrąjį filmą gali pasirodyti, kad švaistote savo laiką. Tačiau jei pažiūrėsite visas tris dalis iki galo – turėsite peno pamąstymams ne vienai dienai. Visi trys filmai yra išsidėstę per 15 metų laikotarpį: nuo 1996, kai debiutavo pirmoji dalis, pasakojanti trijų vaikų nužudymo ir trijų kaltinamųjų paauglių teismo istoriją. Šie dokumentiniai filmai atsidūrė sąraše dėl suteikiamos unikalios galimybės stebėti, kaip laiko eigoje keičiasi žmonių požiūris, tiriamasis procesas, visuomenės nuostatos ir net filmavimo stilius. Taip pat tai viena iš retų progų pamatyti teisminį procesą ekrane.
- „Įlanka“ (The Cove), 2009 m., rež. Louie Psihoyos
Ši dokumentika yra gryniausias veiksmo filmas. Ką Tomas Cruise‘as daro apsuptas kaskadininkų, su 100 žmonių kūrybine komanda, „The Cove“ kūrėjai daro realybėje. Tai „Oskaru“ apdovanota istorija apie Japonijoje veikiančias delfinų skerdyklas. Nenustebsite, kad tai nėra legalu, tačiau verslas klesti (ar bent klestėjo iki šio filmo pasirodymo). Jūs stebėsite kaip grupelė aktyvistų planuoja misiją į vieną iš tokių skerdyklų, kurios metu jie tikisi užfiksuoti, kaip atrodo visas procesas. Filmas pateko sąraše, nes parodo ne tik nagrinėjamą temą, bet tuo pačiu ir filmavimo procesą bei kiek darbo ir planavimo įeina į dokumentikos kūrimą.
- Warnerio Herzogo dokumentika
Buvo ypatingai sunku atrinkti, kurį Warnerio Herzogo filmą įtraukti į topą, todėl pasirinkau įtraukti visus. Išskirti būtų galima: „Into The Abyss“, „Grizzly Man“, „Cave Of The Forgotten Dreams“. Visi režisieriaus filmai pasižymi unikaliu naratyvu, kuris pagrindiniu veikėju paverčia balsu už kadro. Esame įpratę sukaupti visą dėmesį į tai, ką matome, bet Herzogo filmuose jūs tarsi bendradarbiaujate su pasakotoju (pats Herzogas), kuris kaip mokytojas per pamoką, atrodo jau žino, ką nori jums papasakoti, bet savo klausimais ragina atsakinėti patį žiūrovą, neatimdamas iš jo atradimo džiaugsmo. Pirmąkart stebint W. Herzogo kūrybą gali pasirodyti keista, kodėl mes girdime tiek daug jo monologų, retorinių klausimų, net ir pats pasakojimo stilius glumina… Kol filmo pabaigoje imi suprasti, kaip tokios atskiros dalys sueina į vieną nuoseklų pasakojimą.
- „Laikmečio dvasia“ (Zeitgeist), 2007 m., rež. Peter Joseph
Suprantu, kad šitas filmas gali papiktinti kai kuriuos žmonių, bet prieš uždarydami šio tinklalapio kortelę savo naršyklėje ir ją įtraukę į „juodąjį sąrašą“ amžiams, perskaitykite, kodėl filmas čia buvo įtrauktas. Kaip kūrėjai ir patys įspėja, informacija pateikiama filme neturi būti priimama kaip absoliuti tiesa, į ją reikia žiūrėti daugiau kaip į pokalbį, pasiūlymą pagalvoti. Kodėl iškart pradedu nuo tokių pateisinimų? Nes filmas atakuoja itin kontraversiškas temas. Pirmoji dalis (dabar jų yra jau keturios) yra suskirstyta į tris skyrius: religija, Rugsėjo 11-oji ir JAV federalinis pinigų rezervas kartu su tarptautine bankų sistema. Temos nėra nagrinėjamos standartiniu formatu, kai išgirstame visas puses ir turime šiokį tokį apibendrinimą pabaigoje. Ne, čia tokios institucijos kaip bažnyčia yra puolamos be jokio atsako. Detaliai paruošta tirada kupina skambių frazių, kaip: „sąmokslas“, „atsimerkite“ ir panašiai, eina visas dvi valandas ir gali būti sunkiai virškinama abi puses norintiems išklausyti žiūrovams. „Zeitgeist“ taip pat yra ir pirmasis tokio populiarumo susilaukęs „savadarbis“ dokumentinis filmas. Jos režisierius Peteris Josephas kartu yra ir įgarsintojas, prodiuseris, garso takelio autorius ir t.t., savo darbu parodęs kokią galią gali turėti idėja atsidūrusi internete.
Autorius: Andrius Šatas