fbpx
Topai

Top 7. Filmai apie 1968-ius

Kadras iš filmo „Svajotojai“ Šaltinis - tenyearsago.wordpress.com
Kadras iš filmo „Svajotojai“
Šaltinis – tenyearsago.wordpress.com

Šįkart pakalbėkime apie politišką kiną. Kinas dažnai tampa socialinės kritikos įrankiu. Vienas ryškiausių pavyzdžių – septintojo dešimtmečio sociopolitiniai pokyčiai bei jų atgarsiai skirtingų režisierių darbuose. 1968-tieji – civiliniais neramumais paženklinti metai. Prahos pavasaris Rytų bloke, Čikagos riaušės, Sorbonos okupacija. Tai ne tik politiškai, bet ir kinematografiškai itin neramūs metai. Kinas tiesiogiai susijęs su 1968 m. protestais Prancūzijoje. Henri Langlois, Cinémathèque Française kuratoriaus, atleidimas inicijuotas De Gaulle‘o kultūros ministro, išginė studentus į gatves protestuoti. Jie gan greitai pasiekė savo. Tai buvo tarytum ženklas, jog vieningai išreikštas, organizuotas pasipriešinimas gali turėti svarbių politinių pasekmių. Kai kurie į sąrašą patekę filmai rodo konkrečiai tų metų įvykius, kiti – atspindi laikotarpio dvasią bei netiesiogiai kalba apie porevoliucinio laikotarpio pasekmes.

1. „Svajotojai“ (The Dreamers), 2003 m., rež. Bernardo Bertolucci

1968-ieji, Paryžius. Trys jaunuoliai – brolis ir sesuo (Louis Garrel ir Eva Green) bei amerikietis studentas (Michael Pitt) susitinka politinės, socialinės, seksualinės ir kultūrinės sumaišties metu. Tai filmas, kuriame atvirai ir be ironijos žavimasi jaunyste, aistra, beatodairiškumu, meile kinui, kito ir savęs pažinimu, noru pakeisti pasaulį ir begaline baime apleisti savo susikurtą mažą, komfortišką erdvę.

2. „Regular Lovers“ (Les Amants Réguliers), 2005 m., rež. Philippe Garrel

https://www.youtube.com/watch?v=Neip4pybCmY

Tai filmas, sąmoningai sukurtas dalyvauti „Svajotojų“ pradėtame dialoge. Jo režisierius – vieną pagrindinių vaidmenų abiejuose filmuose sukūrusio Louis Garrel‘io tėvas. Tie patys aktoriai, tie patys kostiumai, bet filmai – visiškai skirtingi. Trijų valandų trukmės nespalvotas filmas pateikia kitokią, nedramatizuotą, nehiperbolizuotą, kur kas niūresnę ir realistiškesnę 1968-jų Paryžiaus viziją.

3. „Spektaklio visuomenė“ (The Society of the Spectacle/La société du spectacle), 1973 m., rež. Guy Debord

Ne itin dažnai pasitaiko, kad akademinė knyga virsta kino filmu. Bet, kaip jau buvo minėta, 1968-tais metais politika, praktika, teorija, menas žengė koja kojon ir pynėsi tarpusavyje. Guy Debordo „Spektaklio visuomenė“ – marksistinės kritinės teorijos veikalas – pasirodė 1967 metais ir yra laikomas vienu iš 1968-tųjų protestų katalizatorių. Debordo tezės apie visuomenės vartotojiškumą, kultūrą homogenizuojančią masinės žiniasklaidos įtaką bei pastebėjimai apie socialininį gyvenimą kaip „virsmą iš buvimo į turėjimą ir iš turėjimo į paprasčiausią atrodymą“ išlieka itin aktualūs ir šiandien. Filmas sudarytas iš knygos citatų, reklamos, filmų ir naujienų reportažų montažo.

4. „Motina ir kekšė“ (The Mother and the Whore/La Maman et la Putain), 1973 m., rež. Jean Eustache

Šis filmas užima ypač svarbią vietą Prancūzijos kino istorijoje ir laikomas itin taikliu visos 7-8-tojo dešimtmečių kartos portretu. Tai ir vienas įsimintiniausių Naujosios prancūzų bangos ikonos Jeano-Pierre‘o Leaudo vaidmenų kine. Šioje pagal autobiografinius motyvus sukurtoje juostoje nėra daug veiksmo, bet daug pašnekesių apie seksą, meną, gyvenimą. Juose atsiskleidžia filme sutinkamų jaunuolių kasdienybė – beviltiškai tuščia, persmelkta nepakeliamo nuobodulio ir prasmės stygiaus.

5. „Vyriška–moteriška“ (Masculin Féminin), 1966 m., rež. Jean-Luc Godard

„Problema yra ne kurti politinius filmus, bet kurti filmus politiškai“, – savo poziciją išsakė Godardas. Kalbant apie septintojo dešimtmečio socialinius pokyčius ir juos atspindintį kiną Godardo filmams būtų galima skirti atskirą sąrašą. Aktyviai protestuose dalyvavęs režisierius po 1968 m. radikaliai pasuko politinio kino kūrimo linkme, nors užuomazgas galime pastebėti ir ankstesniuose jo darbuose. Vienu tokių galima laikyti ir „Vyriška–moteriška“. „Šis filmas galėtų vadintis „Marxo ir „Coca-Colos“ vaikai“, – skausmingai taikliai nupiešiamas prieštaringas tarp socialinės lygybės idealų ir kapitalistinės sistemos blizgučių pasimetusios kartos portretas.

6. „Jeigu….“ (If….), 1968 m., rež. Lindsay Anderson

Britų kino klasiko Lindsey Andersono filmas – dar vienas socialiai angažuoto kino pavyzdys, kuriame susipina „įtūžėlių“ energija, poetinės vizijos, maištas, ideologija, socialinė kritika, smurtas ir ironija.

7. „Zabriskie Point“ 1970 m., rež. Michelangelo Antonioni

Vieni laiko šį Antonioni darbą nesusipratimu, kiti – neginčijamu šedevru. Argumentų pakanka abiem barikadų pusėms, tačiau filmą neabejotinai verta pažiūrėti bent dėl dviejų į populiariąją vaizduotę įsirėžusių scenų – meilės scenos/orgijos dykumoje ir sprogstančios vizijos filmo pabaigoje.

Komentarai

Meilė geram kinui prasidėjo nuo Stanley Kubrick, Federico Fellini ir Ingmar Bergman filmų. Jei suintriguoja vienas režisieriaus filmas, stengiuosi pamatyti kuo daugiau jo darbų, įsigilinti į jo estetiką, kino kalbą. Mano skonis be galo eklektiškas – labai mėgstu juostas, kalbančias vaizdais, bet žaviuosi ir filmais, pagrįstais šmaikščiais intelektualiais dialogais. Prie jaunos, energingos ir nuolat augančios (visomis prasmėmis) KINFO komandos prisijungiau pajutusi, jog noriu ne tik žiūrėti gerą kiną, bet ir žvelgti giliau, analizuoti ir dalintis įspūdžiais su kitais žmonėmis.