Šaltinis – incine.fr
Kodėl žavimės automobilių sportu? Dėl bolidų greičio, variklių garso, lenktynininkų drąsos, aerodinaminių sprendimų grožio ar lenktynių metu atsirandančio jaudulio, prilygstančio net ir labiausiai įtempto siužeto trileriui… Natūralu, kad automobilio sporto magija užburia ir kino pasaulio atstovus. Skirtingų komandų boksuose šiais metais lankėsi Alas Pacino, Michaelas Douglasas, George‘as Lucasas, Michaelas Fassbenderis bei daugelis kitų. Artėjant, šį savaitgalį vyksiančiam, „Formulės-1“ sezono finalui, prisiminkime labiausiai įsimintinus filmus, kurių herojams lenktynės yra svarbiausia jų gyvenimo dalis.
- „Didysis prizas“ (Grand Prix), 1966 m., rež. John Frankenheimer
Filmuodamas šią juostą, Johnas Frankenheimeris kartu su aktoriais įnertinai gilinosi į lenktynininkų darbo ypatybes, įrengė kameras boliduose bei panaudojo kadrus iš 1966 metų „Formulės-1“ čempionato. Milžiniškos režisieriaus pastangos neliko bereikšmės, tarp automobilių sporto gerbėjų juosta kaipmat tapo kultinė. Johnas Frankenheimeris sugebėjo kone tobulai perteikti „Formulės-1“ aukso amžių bei sukurti nepaprastai įtikinamus lenktynininkų portretus, puikiai paaiškindamas jų motyvaciją pagrindinio herojaus fraze: „Kai matau sudaužytą bolidą, stengiuosi važiuoti dar greičiau, nes žinau, jog kiti tuo metu pristabdys“. Vis dėlto filmas patiks ne tik automobilių sporto gerbėjams, nes režisierius vaizduoja ne tik pilotų gyvenimą pačių lenktynių metu, bet ir jų santykius tarpusavyje.
- „Le Manas“ (Le Mans), 1971 m., rež. Lee H. Katzin
Kaip žinia, Steve‘as McQueenas garsėjo ne tik kaip aktorius, bet ir kaip lenktynininkas. Jis pats sakydavo, kad nežino, kaip save apibūdinti: aktorius, kuriam patinka lenktynės ar lenktynininkas, kuriam patinka vaidinti. Greitis buvo jo gyvenimo prasmė. Ankstesnis filmo režisierius Johnas Sturges‘as susipyko su McQueenu ir atsisakė režisuoti šią juostą. McQueenas buvo priverstas pakviesti anksčiau televizijoje dirbusį režisierių, bet praktiškai režisavo filmą pats. Pirmą pusvalandį jo herojus neištaria nei žodžio, tačiau vis tiek neįmanoma atsitraukti nuo ekrano. Nors ši juosta neretai kritikuojama dėl skurdaus scenarijaus ir mažo dialogų kiekio, režisieriui puikiai pavyko sukurti dokumentinio filmo įspūdį bei perteikti Le Mano 24 valandų lenktynių – tikrojo ištvermės maratono – atmosferą, kai lenktynės – tai gyvenimas, o visa kita tik laukimas.
- „Pergalė“ (Winning), 1969 m., rež. James Goldstone
Jameso Goldstone‘o juostoje charizmatiškas „Indy 500“ lenktynininkas iš visų jėgų stengiasi suderinti aistrą automobilių sportui ir meilę šeimai. Paulas Newmanas, kaip ir Steve‘as McQueenas, garsėjo savo aistra automobilių sportui. Tik jis, skirtingai nuo Steve‘o McQueeno, susižavėjo lenktynėmis būtent po to, kai pačiam teko atlikti piloto vaidmenį. Vėliau aktorius sėkmingai dalyvavo daugybėje įvairaus lygio lenktynių, įkūrė savo komandą, o 1995 metais netgi iškovojo pergalę Daitonos 24 valandų lenktynėse.
- „Senna“ (Senna), 2010 m., rež. Asif Kapadia
„Lenktynės, varžybos – visa tai dalis manęs, dalis mano gyvenimo. Aš neklausinėju žmonių, kaip jie kvėpuoja – man tai taip pat natūralu“, – yra sakęs Ayrtonas Senna. Asifas Kapadia nesistengia atskleisti žiūrovams paslaptingo legendinio lenktynininko charakterio, bet parodo jį tokį, kokį jį prisimins didžioji dalis gerbėjų bei tiesiog „Formulės-1“ žiūrovų.
- „Lenktynės“ (Rush), 2013 m., rež. Ron Howard
Jie – aštuntojo dešimtmečio Dovydas ir Galijotas. Niki Lauda ir Džeimsas Hantas. Vienas – mokantis teisingai pasirinkti idealius bolido nustatymus bei apskaičiuojantis iš anksto viską, netgi numatomą riziką. Kitas – kiekvieną dieną gyvenantis tarsi paskutinę. Beje, šių lenktynininkų interviu skiriama nemažai laiko Paulo Crowderio dokumentinėje juostoje „1“ (2013).
- „Bobis Dirfildas“ (Bobby Deerfield), 1977 m., rež. Sydney Pollack
Šis Sydney Pollacko bandymas subtiliai į didžiuosius ekranus perkelti nusivylimu bei depresija persmeigtą E. M. Remarque‘o romaną „Gyvenimas skolon“ sulaukė prieštaringų reakcijų. Vieni žavėjosi režisieriaus sugebėjimu priversti žiūrovą pastebėti net menkiausias detales. Antri piktinosi tuo, kad ekranizacija pernelyg skyrėsi nuo originalaus romano, o tretiems Alas Pacino nepasirodė tinkamas šiam vaidmeniui. Jo herojus – neseniai savo draugą praradęs „Formulės-1“ lenktynininkas, atsisakantis sėstis į bolidą, kol neišsiaiškins jo mirties avarijoje aplinkybes.
- „Ratai“ (Cars), 2006 m., rež. John Lasseter, Joe Ranft
Šiuo atveju, animacinio filmo žanras suteikė kino kūrėjams daugiau laisvės. Niekas nereikalavo iš jų realistiško vaizdavimo, atitikimo tikrovei bei nelygino su realybėje vykstančiomis lenktynėmis. Nepaisant to, Johnui Lasseteriui bei Joe Ranftui puikiai pavyko animacinėmis priemonėmis parodyti lenktyninius epizodus, kaip kuriama lenktynių strategija, iš ko susideda komandos funkcijos, pilotų vadybininkų darbo specifiką bei daugelį kitų dalykų. Belieka pridurti, kad „Ratų“ herojų nuoširdumas bei draugystė pakeri ne tik mažuosius žiūrovus, o Doką Hadsoną įgarsino ne kas kitas, o Paulas Newmanas.
