Šaltinis – avclub.com
1929 metais žlugus akcijų biržai, didžioji dalis JAV gyventojų liko be jokio pragyvenimo šaltinio. Po vadinamo „juodojo antradienio“ žmonės jautėsi palūžę ir nusivylę, todėl būtent kinas daugeliui tapo geriausiu būdu pabėgti nuo niūrios kasdienybės. Tų laikų „prarastąją kartą“ tyrusi amerikiečių rašytoja Maxine Davis net buvo palyginusi 10 ar 25 centus kainavusį bilietą į kino teatrą su bilietu į Rojų. Taigi, kaip jau supratote, šią savaitę žvilgtelėsime, kaip Didžiosios depresijos laikus kine įamžino skirtingų kartų režisieriai.
- „Nuvarytus arklius nušauna, tiesa?“ (They Shoot Horses, Don’t They?), 1969 m., rež. Sydney Pollack
Pats didžiausias šokių maratonas vykstantis Santa Monikos pakrantėje renka dalyvius. Praradę viltį žmonės ieško „lengvų“ pinigų. Maratono esmė paprasta – kuo ilgiau šokti. Filmas puikiai parodo kaip sunkmetis pakeičia žmonių gyvenimą. Jie pamiršta savo principus, garbę, orumą ir tampa pasiryžę padaryti neįmanomus dalykus net ne dėl poros dolerių, o dėl poros centų.
- „Rūstybės kekės“ (The Grapes of Wrath), 1940 m., rež. John Ford
Grįžęs iš kalėjimo į gimtąjį Oklahomos miestelį, Tomas sužino, kad jo šeima neteko žemės ir nusprendžia persikelti į Kaliforniją, kurią jie įsivaizduoja tarsi svajonių ir vilties žemę. Pasirinkęs vienos šeimos pavyzdį Johnas Fordas parodė ištisos epochos tragediją Didžiosios depresijos sūkuryje. Filmas pastatytas pagal Johno Steinbecko romaną „Rūstybės kekės“, kuris buvo įvertintas Pulitzerio premija.
- „Naujieji laikai“ (Modern Times), 1936 m., rež. Charlie Chaplin
Būtent Charlie Chaplino sukurtas Valkatos personažas Didžiosios depresijos laikais nevilties apimtiems žmonėms teikė daugiausiai vilties ir stiprybės. Jau „Didmiesčio žiburiuose“ (City Lights, 1931) buvo galima pastebėti, kad veiksmas vysta ekonominės krizės metu, o Valkatos bandymai surasti pinigų aklos gėlių pardavėjos operacijai, iškėlė bedarbystės problemą. Tuo tarpu „Naujieji laikai“ – satyriškas žvilgsnis į šią epochą.
- „Popierinis mėnulis“ (Paper Moon), 1973 m., rež. Peter Bogdanovich
Peteriui Bogdanovichui aštuntajame dešimtmetyje puikiai pavyko atkurti Didžiosios depresijos atmosferą. Biblijas pardavinėjančio sukčiaus ir į neįtikėtinas avantiūras linkusios devynmetės tandemas nuo pat pradžių prikausto prie ekrano. Juostoje persipina humoras, švelnumas, liūdesys, laimė ir dar daug kitų dalykų, o „Popierinio mėnulio“ pavadinimas apeliuoja į svajones, kurioms nelemta išsipildyti. Beje, Tatum O’Neal iki šiol išlieka jauniausia „Oskarų“ apdovanojimų statulėlės laureatė.
- „Dogvilis“ (Dogville), 2003 m., rež. Lars von Trier
Penkiolika aktorių. Vienas senas angaras. Šešios savaitės. Tiek Larsui von Trieriui prireikė sukurti savo spektaklį be dekoracijų. Režisierius meistriškai manipuliuoja žiūrovu. Nepaisant to, kad gatvės, namų ir net krūmų kontūrai nupiešti kreida ant asfalto, šiuos dalykus pamiršti jau po pirmųjų dešimties filmo minučių.
- „Salivano kelionės“ (Sullivan’s Travels), 1941 m., rež. Preston Sturges
Filmo įžangoje Prestonas Sturgesas pabrėžė, kad ši juosta skiriama tų, kurie vertė mus juoktis atminimui. Garsiausias Didžiosios depresijos laikų Holivudo komedijų režisierius, Džonas Salivanas, pavargo vien tik juokinti žmones ir nusprendžia sukurti socialinę dramą apie žmonių skurdą bei nelaimes. Sulaukęs prodiuserių priekaištų dėl to, kad nieko apie tai neišmano, jis išsitraukia iš spintos seniausią savo kostiumą, įsideda į kišenę dešimties centų monetą ir išsiruošia į svarbiausią kelionę savo gyvenime, jos metu Salivanui teks suprasti, kad kurti geras komedijas kartais net sunkiau negu dramas, o ironiškas žvilgsnis į pasaulį žmonėms ne mažiau būtinas negu dramatiškiausi filmai.
- „Ketvirtis dolerio“ (Two bits), 1995 m., rež. James Foley
Didžiausia dvylikamečio berniuko svajonė – patekti į naują kino teatrą „La Paloma“. Deja, bilieto kaina – 25 centai. Tai pernelyg didelė suma italų emigrantų šeimai, tačiau ligos patale gulintis Dženaro senelis pažada palikti savo vaikaičiui būtent šios sumos vertą palikimą. Dženarui belieka laukti jo mirties…
