Visi mėgsta istorijas apie Holivudą. Net pats Holivudas mėgsta istorijas apie Holivudą! Įrodymų toli ieškoti nereikia. Ne taip seniai „Oskarą“ gavo Michelis Hazanavicius už filmą „Atristas“ (The Artist, 2011). Jame priminęs dramatišką laikotarpį – žaidimo taisykles iš esmės pakeitusį garso atsiradimą kine. Šiuo metu kino ekranuose galima išvysti kanadiečių režisieriaus Davido Cronenbergo „Kelias į žvaigždes“ – Holivudo degradaciją ir tuštybę atskleidžiančią satyrą. Terrence`as Malickas taip pat neatsispyrė šiai temai. Naujausias jo darbas „Knight of Cups“, kurio premjera įvyko Berlyno kino festivalyje, rodo vakarėlių ir gražių merginų perpildytą, tačiau prasmės stokojančią sėkmingo scenaristo egzistenciją. Tad kas nutinka, kai „Sapnų fabriko“ darbininkai atsuka kameras į save? Pasirinkimų daugybė, tačiau, kaip visada, turime apsiriboti septyniais filmais.
1. „Žaidėjas“ (The Player), 1992 m., rež. Robert Altman
Pats Altmanas teigė, kad Holivudas daug baisesnis nei jį pavaizdavo šiame filme. Grifinas – kino studijos darbuotojas, uždegantis žalią arba raudoną šviesą siūlomam filmo scenarijui. Vienas iš rašytojų, nesulaukęs žadėto atsakymo, ima siuntinėti Grifinui grasinančius atvirukus. Grifinas netyčia nužudo scenaristą, kurį klaidingai palaiko anoniminiu grasintoju. Ne, kaltė jo neužgraužia. Jis veda savo aukos merginą ir galiausiai „palaimina“ tikrojo persekiotojo scenarijų, pasakojantį apie studijos darbuotoją, kuris ima gauti grasinančius atvirukus ir… manau supratote. Altmanas meistriškai juokiasi iš Holivudo klišių, taip pat ir iš savęs paties. Ko gero, tai ir daro šį filmą tokiu puikiu.
2. „Saulėlydžio bulvaras“ (Sunset Blvd.), 1950 m., rež. Billy Wilder
Kas nutinka, kai nenori susitaikyti su pasikeitusia realybe? Apsigyveni savo svajonių pasaulyje ir vengi bet kokio sąlyčio su tikrove. Tai yra įmanoma, jei turi sąskaitą banke, su daugiau pinigų nei turi vaizduotės, kur juos padėti. Jei turi atsidavusį liokajų-buvusį vyrą, kuris klastoja nebeegzistuojančių gerbėjų laiškus, ir pilaitę, kurioje rasi visus patogumus. Joje rasi net ir asmeninę kino salę, kurioje, žinoma, bus rodomi tik tavo mėgstami filmai. Būtų taip Norma Desmond, nebyliojo kino žvaigždė, ir gyvenusi, jei ne į jos duris pasibeldęs jaunas, žavus ir prasiskolinęs scenaristas…
3. „Kažkur tarp ten ir čia“ (Somewhere), 2010 m., rež. Sofia Coppola
Atrodo, šiame filme rasime beveik visas įmanomas Holivudo klišes – pavargusį nuo šlovės aktorių, kuris yra pleibojus bei lėbautojas. Tėvas, kurio betikslę kasdienybę praskaidrinta netikėtai jam palikta paauglė dukra. Ir visgi tai labai neholivudiškas filmas. Subtilus, elegiškas Sofijos Coppolos darbas pasižymi įtraukiančiu, kone hipnotizuojančiu ritmu ir puikiai perteikia rodomo gyvenimo grožį ir tuštybę. Viskas reikiamomis dozėmis.
4. „The Celluloid Closet“, 1995 m., rež. Rob Epstein, Jeffrey Friedman
„Kol televizijos atsiradimas neištuštino kino teatrų, būtent iš savaitinio apsilankymo kine mokeisi (ar bandydavai mokytis), kaip eiti, rūkyti, bučiuotis, kautis, gedėti“, – rašė Susan Sontag savo garsiojoje esė apie kino dekadansą. Deja, ši privilegija buvo suteikta ne visiems. Ilgą laiką Holivudas apskritai atmetė faktą, kad egzistavo homoseksualumas, o kai kino ekranuose pasirodė pirmieji seksualines mažumas pristatydavę charakteriai, jie būdavo arba pašiepiami, arba vaizduojami kaip amoralūs, desperatiški, kartais – netgi ligoti individai. Šis dokumentinis filmas ne tik apžvelgia homoseksualumo reprezentacijos Holivude kaitą, bet pateikia ir itin asmenišką seksualinėms mažumoms priklausančių žmonių santykį su kine matomais stereotipais. Jei filmas pasirodys nepakankamai išsamus, galima paskaityti knygą, pagal kurią buvo pastatytas filmas, „The Celluloid Closet: Homosexuality in the Movies“ (1987), autorius Vito Russo.
5. „Easy Riders, Raging Bulls: How the Sex, Drugs and Rock ‘N’ Roll Generation Saved Hollywood“, 2003 m., rež. Kenneth Bowser
Buvo toks metas, kai Holivude sprogo nevaldomos kūrybinės energijos užtaisas. „Naujojo Holivudo“ laikotarpiu tokie režisieriai kaip Francis Fordas Coppola, Martinas Scorsese, Stevenas Spielbergas, George`as Lucasas, Williamas Friedkinas, Peteris Bogdanovichius ir kiti turėjo galimybę kurti kitokius, jų kūrybines vizijas, o ne studijų vadovų pageidavimus atitinkančius filmus. Nuo ko tai prasidėjo ir kuo tai baigėsi, sužinosite šiame dokumentiniame filme. O kam norėsis daugiau, galės paskaityti to paties pavadinimo Peterio Biskindo knygą.
6. „Malholando kelias“ (Mulholland Drive), 2001 m., rež. David Lynch
Kai Davido Lyncho filme matai idiliškus Holivudo vaizdus ir itin lengvai besiklostančią jaunutės merginos aktorės karjerą, žinai – kažkas čia ne taip. Besimainantys identitetai, pasąmonės pokštai, paslaptingos dėžutės, išklotos mėlynu aksomu, maži žmogeliukai – sveiki atvykę į Davido Lyncho Sapnų fabriką!
7. „Bartonas Finkas“ (Barton Fink), 1991 m., rež. Joel Coen, Ethan Coen
Tai buvo vienas tų retų atvejų, kai Kanų festivalio komisija buvo itin dosni ir nepagailėjo filmui ne tik „Auksinės palmės šakelės“, bet įteikė apdovanojimus už geriausią režisūrą ir geriausią aktorių. Matyt, Europai tikrai patinka juoktis iš Holivudo. „Bartonas Finkas“ – siurrealistiška juodoji komedija, pasakojanti apie pretenzingo (pseudo)intelektualaus scenaristo nesėkmes Holivude.