Šaltinis – columnf.com
Juk nekraipysite galvos, jei pasakysiu, kad dažnai žiūrint filmą galvoje kirba mintis: „Kaip, kaip, kaip režisierius, scenarijaus autorius sugalvoja tokią istoriją. Tokią tikroviškai netikrą, stulbinančią, įtraukiančią?“ Kartais tokios istorijos iš tiesų sukurtos pagal tikrų žmonių, kurie vaikščiojo ar tebevaikšto, gal net šalia mūsų, gyvenimus. Moteris, kiekvieną dieną turinti prisiminti visą savo gyvenimą iš naujo („50 pirmų pasimatymų“), Viktoras Navorskis, gyvenantis oro uoste („Terminalas“), Emili Rouz („Egzosrcistas“) ir dar daug kitų. Bet šio savaitės topas bus ne apie filmus, pastatytus pagal „tikras istorijas“ (Tai dažniausiai būna pats banaliausias įvadas į siaubo filmą, pastebėjote?). Šį kartą dėmesį atkreipėme į tas juostas, kuriose fikciniai – sukurti – herojai atgyja. Šiek tiek painoka, bet skaitydami suprasite.
1. „Rubė Sparks“ (Ruby Sparks), 2012 m., rež. Jonathan Dayton, Valerie Faris
Ar ne kiekvieno žmogaus svajonė yra sutikti tobulą antrąją pusę? Juk taip norisi žmogaus, kuris žinotų, ko Jūs norite, tik iš vieno mirktelėjimo. Kad žinotų, kas Jums patinka, kas nepatinka, ką mylite, ko nekenčiate. Būtų tobulas žmogus. Tarsi pats jį būtumėte sukūręs. Šiame filme rašytojui, kuriam nebesiseka rašyti, pasiseka meilėje. Žinote kaip? Ogi: imi ir žodžiais sukuri savo svajonių moterį ant balto popieriaus lapo, o po to ji ima ir atgyja realybėje. Pabandykite.
2. „Merė Raili“ (Mary Reilly), 1996 m., rež. Stephen Frears
Ponai Džekilas ir Haidas. Vienas – daktaras, kitas – paslaptingas, žavingas ir geidulingas. Beje, jie – vienas ir tas pats. O vargšė namų prižiūrėtoja įsimyli abu. Visuomet baugu žiūrėti tokius filmus, kuriuose iki galo neaišku, kas dar suvokiama sveiku protu, o kas jau ne.
3. „Dorianas Grėjus“ (Dorian Gray), 2009 m., rež. Oliver Parker
Toks topas jokiu būdu negali apsieiti be garsiojo, gražiausiojo, palaidūnikiškiausiojo (ar toks žodis egzistuoja?) Doriano Grėjaus. Filme jokia žmogysta nenužengė iš paveikslo, tačiau įvyko labai įdomūs mainai.
4. „Purpurinė Kairo rožė“ (The Purple Rose of Cairo), 1985 m., rež. Woody Allen
Čia vienas iš geriausiai šio topo esmę paaiškinančių filmų. Trumpai ir paprastai: filmo veikėjas iš ekrano nužengia į realų pasaulį. Bet pažvelkime dar giliau: juk juostoje rodoma, kaip filmo herojus nužengia į „realų pasaulį“, kuris vis tiek yra filmas. Oho… Christopheris Nolanas su savo „Pradžia“ (Inception, 2014) gali slėptis.
5. „Šuns širdis“ (Собачье сердце), 1988 m., rež. Vladimir Bortko
Šioje juostoje šuo Šarikas tapo žmogumi – Poligrafu Poligrafovičiumi Šarikovu. Tai vienas geriausių rusiškų filmų, talentingai pašiepiančių bolševikinę Rusiją, ir taip pat – genų inžineriją, kurios idėja buvo populiari XX a. pradžioje. Čia žavi ir tai, kad profesorius idealistiškai tiki, kad net ir iš šuns galima padaryti žmogų.
6. „Sukurtas Haroldas“ (Stranger than the fiction), 2006 m., rež. Marc Forster
Vis kalbame apie pasąmonės materializaciją, antrininkus, fikcinius herojus, atsiradimus realybėje. Šį kartą siūlome pabūti paties veikėjo kailyje. Ne netikėtai atsirasti kokioje realybėje, o joje gyventi ir suprasti, kad ne tu ją valdai. Haroldas girdi balsus. Baisu! Jis ligonis! Ne, tiesiog jis girti, kaip rašytoja, tiesiogine ta žodžio prasme, kuria jo gyvenimą, nusako veiksmus ir… mirties valandą.
7. „Antrininkas“ (The Double), 2013 m., rež. Richard Ayoade
Tai sunkus filmas. Tai F. Dostojevskio apsakymo ekranizacija. Tai labai tamsus ir liūdnas filmas. Koridoriai, pilkuma ir it didelis dulkių sluoksnis ant galvos tupintis sunkumas. Viskas primena F. Kafkos „Procesą“, jei neskaitėte – neprimins. Nieko nėra baisiau, nei atsirandantis tavo paties antrininkas, kurio tu nei norėjai, nei kvietei. Be to, tas antrininkas – šaunesnis, jam geriau sekasi, jis vagia viską, ką tu taip sunkiai sukūrei. Ką daryti?
Viskas. Šį kartą pakeliavome po ganėtinai sunkių temų filmus. Gero ir lengvo žiūrėjimo! Jūsų pasiūlymų, kaip visada, laukiame el. paštu agne@kinfo.lt
