Šaltinis – collider.com
Psichologai, psichiatrai, psichoterapeutai, psichoanalitikai… Bandant prisiminti geriausius šios srities specialistų vaidmenis, kažkodėl atmintyje pirmiausiai iškyla televizijoje sukurti personažai. Vienas ryškiausių – Gabrielio Byrne`o įkūnijamas Polas Vestonas iš „HBO“ televizijos serialo „Gydymas “ (In Treatment, 2008–2010), tris sezonus stengęsis parodyti žiūrovams psichoterapijos proceso sudėtingumą. Vis dėlto didžiuosiuose ekranuose taip pat galėjome išvysti nemažai įsimintinų filmų apie šios srities specialistus, kuriuose galima pamatyti jų kasdieninio darbo ypatybes.
1. „Apkerėtas“ (Spellbound), 1945 m., rež. Alfred Hitchcock
Tai vienas pirmųjų filmų psichoanalizės tema, po kurio narplioti painias bylas filmuose daug dažniau pradėjo nebe detektyvai, o psichiatrai. Visą savo gyvenimą paskyrusi darbui psichiatrijos klinikoje Konstancija staiga susižavi savo naujuoju kolega, kuris stebina aplinkinius savo keistu elgesiu ir akivaizdžiai turi ką slėpti.
Alfredas Hitchcockas pakvietė Salvadorą Dali dekoruoti sapno sceną norėdamas parodyti, kad kartais sapnų pasaulis gali būti daug ryškesnis negu realybė. Užuolaidoje nutapytos akys, išdidintos žirklės, be abejonės, primena kitą garsųjį kino sapną „Andalūzijos šuo“ (Un Chien Andalou, 1929).
2. „Paprasti žmonės“ (Ordinary People), 1980 m., rež. Robert Redford
Nors šiame filme psichiatras nėra pagrindinis herojus, nepaminėti jo šiame septintuke tiesiog neįmanoma, nes daktaras Bergeris nepaprastai padeda šios juostos centre esančiai šeimai.
Kiekvienas šeimoje savaip išgyvena artimo žmogaus tragediją. Brolis bando nusižudyti, tėvas užsisklendžia savyje, motina stengiasi vaidinti, kad nieko nenutiko. Psichiatras yra tik šių įvykių liudininkas. Brolį praradęs Konradas klausia, ar sumokėjęs penkiasdešimt dolerių už valandą trunkantį seansą turėtų pasijausti geriau? Žinoma, ne, bet būtent pokalbiai su juo padeda Konradui suprasti, kad jeigu kažkas juokiasi, jam nebūtinai linksma, jeigu kažkas tyli, tai nereiškia, jog jam nėra ką pasakyti, o jeigu kažkas neverkia, jis nebūtinai yra laimingas. Išgyvenimai iš tikrųjų būna skausmingi, bet ar žmogus, nejaučiantis baimės ir skausmo, iš viso sugeba kažką jausti?
Aktoriai neretai nori išbandyti save režisieriaus kėdėje, tačiau toli gražu ne visiems pasiseka debiutuoti taip, kaip Robertui Redfordui. Jo debiutinis filmas buvo apdovanotas „Oskarų“ apdovanojimų statulėle už geriausią metų filmą.
3. „Veidas į veidą“ (Ansikte mot ansikte / Face to Face), 1976 m., rež. Ingmar Bergman
Ingmarą Bergmaną visada domino šeimyninių santykių bei psichologijos temos, tačiau būtent šį režisieriaus juosta labiausiai susijusi su psichoanalize. Ar galėtų būti kitaip, kai du pagrindiniai herojai – psichiatrų pora. Dženi kankina depresija ir haliucinacijos. Ji grimzta į nevilties pasaulį, o Tomas negali jai padėti. Nepaisant jų abiejų profesijos, nei vienas nesugeba pritaikyti turimas žinias bei įgūdžius sau. Iš pradžių Dženi bando ignoruoti visus lygos požymius, tačiau praeities tragedijos trukdo sugrįžti į realųjį pasaulį. Pats režisierius buvo palyginęs „Veidas į veidą“ su itin aštriu skalpeliu, kuris tiesiog negali patikti žiūrovams.
4. „Froidas“ (Freud), 1962 m., rež. John Huston
Greičiausiai dar prisimenate Davido Cronenenbergo „Pavojingą metodą“ (A Dangerous Method, 2011) apie Zigmundo Froido ir Karlo Jungo santykių peripetijas. Tačiau tai toli gražu ne pirmas kartas, kai kino kūrėjai bando nagrinėti psichoanalizės pradininko gyvenimą. 1962 metų Johno Hustono filmas pasakoja apie pirmuosius Froido savarankiško darbo metus. Įdomu, kad pirmąjį filmo scenarijaus variantą rašė Jean-Paulis Sartre`as, tačiau vėliau jis buvo smarkiai pakoreguotas ir Sartre`as paprašė ištrinti jo pavardę iš titrų.
5. „Sūnaus kambarys“ (La Stanza del figlio / The Son’s Room), 2001 m., rež. Nanni Moretti
Viena pacientė pusiau juokais pastebi, kad šalia psichoanalitiko kabineto esančios parduotuvės pelnosi iš pacientų, nes pastarieji po seanso pasiryžę išleisti daug pinigų, kad pakeltų sau nuotaiką. Po patirtos tragedijos Džovaniui vis sunkiau sekasi padėti savo pacientams. Jų problemos jį erzina, jam būna sunku tiesiog išklausyti, o kartais atvirkščiai – jis pernelyg įsijaučia į jų išgyvenimas bei įsivaizduoja save jų vietoje.
6. „Analizuok tai“ (Analyze This), 1999 m., rež. Harold Ramis
Polas Vitis – mafijos bosas, kuriam staiga prireikė psichiatro pagalbos. Benas Sobolis turi vos porą dienų, per kurias turi spėti padėti mafijos krikštatėviui. Tuo tarpu juostos tęsinyje (Analyze That, 2002) pagalbos prireikia jau ir pačiam psichiatrui. Charizmatiškas Roberto De Niro ir Billy Crystalo duetas ilgam įsirėžia į atmintį.
7. „Kušetė Niujorke“ (Un divan à New York / A Couch in New York), 1996 m., rež. Chantal Akerman
Jis – psichoanalitikas. Ji – rašytoja. Jis gyvena Niujorke. Ji – Paryžiuje. Ką mūsų butas gali pasakyti apie mūsų asmenybę? Šešioms savaitėms jie apsikeičia butais, siekdami pabėgti nuo savo problemų, tačiau jie net neįtaria, kad ant savo pečių užsikraus svetimas. Jai tenka klausytis jo pacientų, o jam susidurti su jos gyvenimo draugu.
