„Prior Entertainment“ archyvas
Roma vadinama įvairiai – amžinuoju miestu, miestu ant septynių kalvų, miestu, į kurį veda visi keliai… Ko gero, nesuklystume pavadinę šį miestą viena didele nesibaigiančia kino aikštele. Daugybė talentingų kino režisierių neatsispyrė šio miesto kerams. Šįkart su topo septynetu keliaujame į Romą, o gal išties į skirtingas Romas – juk kiekvieno režisieriaus akyse šis miestas atskleidžia visai kitą savo prieštaringo veido pusę.
1. „Didis grožis“ (La grande bellezza), 2013 m., rež. Paolo Sorrentino
Roma šiame filme kone iki skausmo graži. Manote, kad tokio miesto apskritai neįmanoma prastai nufilmuoti? Pažiūrėkite W. Alleno „Į Romą su meile“.
„Didžio grožio“ pagrindinis veikėjas aukštuomenės kronikos apžvalgininkas Jepas Gambardella naktis leidžia pašėlusiuose vakarėliuose arba savo namų terasoje su „nekukliu“ vaizdu į Koliziejų plepėdamas su draugais apie viską ir nieką. O dienas – stebėdamas miestą, žmones, reflektuodamas, ironizuodamas ir nepailstamai ieškodamas didžiojo grožio.
2. „Saldus gyvenimas“ (La Dolce Vita), 1960 m., rež. Federico Fellini
Sakoma, kad norint dar kartą sugrįžti į Romą, būtina per kairį petį su dešine ranka atsigręžus nugara į Trevi fontaną mesti monetą. Įspūdingo grožio Silvijai (Anita Ekberg) matyt taip patiko Roma, kad ji nusprendė nesismulkinti ir įšokti į fontaną. Feliniui esame dėkingi ir už dabar tokį įprastą žodį paparacas. Būtent „Saldžiame gyvenime“ sutinkame pagrindinio veikėjo pagalbininką įžymybių fotografą Paparazzo (šis žodis italų dialekte reiškia įkyrų garsą, tokį kaip uodo zvimbimas, bet yra ir kitų žodžio kilmės versijų), kurio pavardė tapo tarptautiniu žodžiu vadinti įžymybes medžiojančius fotografus.
3. „Umberto D“, 1952 m., rež. Vittorio De Sica
Ne toks saldus gyvenimas Romoje susiklostė šviesaus veido senoliui Umberto D (neprofesionalus aktorius Carlo Battisti), kurio vienintelis likęs džiaugsmas – jo mažasis keturkojis draugas šuo vardu Flike. Negalėdamas išgyventi iš varganos pensijos, neprisiversdamas prašyti išmaldos Romos gatvėse ir gręsiančios benamystės akivaizdoje Umberto ima svarstyti pačius desperatiškiausius pasirinkimus.
4. „Atostogos Romoje“ (Roman holiday) 1953 m., rež. William Wyler
Tai princesės Anos (Audrey Hepburn) ir amerikiečio žurnalisto Joe Bradley (Gregory Peck), dirbančio Romoje, trumpa, bet įspūdinga meilės istorija. Nuo princesiško gyvenimo pavargusi Ana ištrūksta į miestą ir nuotykiai prasideda. Siužetas gal ir ne itin originalus, bet kai princesė – Audrey Hepburn, o miestas – Roma, žinai, jog tavęs laukia kažkas nepaprasto. Už vaidmenį filme „Atostogos Romoje“ Audrey Hepburn 1954 m. buvo apdovanota „Oskaru“, „Auksiniu gaubliu“ ir BAFTA apdovanojimu. Šiame filme kartu su laisve besimėgaujančia princese suvalgysime itališkų ledų ant Ispaniškų laiptų – populiariausios susitikimų vietos Romoje – bei pralėksime siauromis Romos gatvelėmis elegantiškąja Vespa.
5. „Užtemimas“ (L’Eclisse) 1962 m., rež. Michelangelo Antonioni
Kitokią Romą galime pamatyti Michelangelo Antonioni filme „Užtemimas.“ Pagrindinę veikėją Viktoriją (Antonioni mūza Monica Vitti) stebime modernios, šaltos, minimalistinės Romos architektūros fone. Veiksmas vyksta EUR gyvenamajame ir verslo rajone, į pietus nuo miesto centro, kurioje Mussolinis planavo surengti pasaulinę mugę dvidešimtųjų fašizmo metinių minėjimo proga.
Režisierius Martinas Scorsese savo dokumentiniame filme apie Italijos kiną „Mano kelionė į Italiją“ apie šį filmą kalbėjo, jog tai veikiau poema, nei istorija, o paskutinės septynios filmo minutės atskleidžia, jog kino galimybės – absoliučiai beribės.
6. „Roma – atviras miestas“ (Rome, Open City/Roma Roma città aperta) 1945 m., rež. Roberto Rossellini
Šiame filme regime Romą ir jos gyventojus Nacių okupacijos laikotarpiu. Politikos verpetuose įsisukusių paprastų žmonių herojiški pasirinkimai, pasipriešinimo kova, išdavystės, silpnybės, ištikimybė idealams – dramatiškas ir kartu dokumentiškas kinas, atvertęs naują neorealistinį puslapį Italų kino istorijoje.
7. „Turime popiežių!“ (Habemus papam), 2011 m., rež. Nanni Morretti
Kaipgi Roma be Vatikano peripetijų? Turėjome iš rūmų pasprukusią princesę – turime ir pabėgėlį popiežių. Popiežius pabėga iš Vatikano ir klaidžioja po miestą, patekdamas į jam neįprastas kasdieniškas situacijas, susidurdamas su žmonėmis, kuriuos jis turėtų „vesti“.
