Šaltinis – filmlinc.org
Komedija – reikalas rimtas. Tuo įsitikinsime žvilgtelėję į stand up pasaulio užkulisius. Perfekcionizmas, stresas, būtinybė jautriai reaguoti į publikos nuotaikas ir improvizuoti – darbas nevaikiškas. Komikai – žmonės scenoje prabylantys apie tai, ką dažnas iš mūsų bijo prisipažinti net sau pačiam. Tam, kad nusijuoktume. Pasijustume mažiau vieniši. Ne vieninteliai, kurių kasdienybė nė iš tolo neprimena tobulų įvaizdžių projekcijų gyvenimo būdo žurnaluose ar „Instagram“ profiliuose. Ne vienas standuperis yra užsiminęs apie tai, jog papasakotas gėdingas nutikimas po keleto pasirodymų ima atrodyti kur kas mažiau gėdingas ir realus. Išties, beveik visas problemas gyvenime lengviau išsprendžiame, jei sugebame iš jų pasijuokti. Tad ilgai nelaukę ir keliaujame į spalvingą, bet toli gražu ne visada linksmą komikų pasaulį. Arba, cituojant vieną iš stand up komedijos pradininkų Lietuvoje – Let’s kamon!
- „Komedijos karalius“ (The King of Comedy), 1982 m., rež. Martin Scorsese
Robertas De Niro ir Martinas Scorsese dera kaip riešutų sviestas ir „Nutela“, kaip burgeris ir bulvytės, kaip nachos ir gvakamolė, kaip mėta ir kalendra, kaip… manau supratote. Atskirai jie puikūs, o drauge – tiesiog neprilygstami. Rupertas Pupkinas – tragiškas ir komiškas personažas. Graudus ir juokingas. Apgailėtinas ir paradoksaliai keliantis susižavėjimą. Tai filmas apie skendėjimą iliuzijų pasaulyje, šlovės fantazijas, vienatvę, susvetimėjimą. Juokinga nebus, bet pamatyti būtina.
- „Žmogus mėnulyje“ (Man on the Moon), 1999 m., rež. Milos Forman
Andy Kaufmanas (Jim Carrey) primena tą vaiką iš pasakos, šaukusį „Vilkas, vilkas!“ tol, kol galiausiai juo niekas nebetikėjo. Jis bandė žiūrovų kantrybę, vaikščiojo plona riba tarp humoro ir antihumoro, absurdo, melo ir realybės, kvestionavo pačią pramogos esmę, pasirodymuose užsispyrėliškai atsisakydamas linksminti publiką. Ligi šiol yra tikinčių, jog jo mirtis tebuvo puikiai surežisuotas triukas. Kaip ten bebūtų, Kaufmanas „Žmogų mėnulyje“ turbūt žiūrėjo pritariamai šypsodamas sau į ūsą, nesvarbu – iš šio ar ano pasaulio.
- „Aiškus vaikas“ (Obvious Child, 2014), 2014 m., rež. Gillian Robespierre
Šis filmas, trumpai pristatomas kaip komedija apie abortą, sulaukė daug pozityvių vertinimų „Sundance“ kino festivalyje, tačiau papiktino ne vieną konservatyvų žiūrovą. Stand up komikė Donna Stern (Jenny Slate) sprendžia savo gyvenimo problemas nedidelio Bruklino komedijos klubo scenoje, paversdama jas vieša psichoterapijos forma. Tai nebanalus, šiltas, humaniškas filmas, paliečiantis moterų apsisprendimo teisės, atsakomybės ir emocinės brandos temas.
- „Komedijos komikai“ (The Comedians of Comedy), 2005 m., rež. Michael Blieden
https://www.youtube.com/watch?v=Li6SvM5YjTw
Kaip atrodo profesionalių juokautojų gyvenimai nulipus nuo scenos ar besirengiant į ją lipti? Kokius žmones traukia komedija? Kaip atrandamas savas balsas? Su šiuo dokumentiniu filmu pateksime į komedijos pasaulio užkulisius, keliaudami drauge su „The Comedians of Comedy“ turo komikais, rengiančiais pasirodymus ne komedijos, bet platesnei auditorijai prieinamuose nepriklausomuose roko klubuose.
- „Juokingi žmonės“ (Funny People), 2009 m., rež. Judd Apatow
George‘as Simmonsas – sėkmingas, turtingas, karjerą Holivude padaręs komikas. Jis turi viską, bet yra vienišas, apatiškas ir, atrodo, pavargęs nuo gyvenimo. Žinia, jog serga sunkia liga išjudina ir priverčia permąstyti savo kasdienybę, pasirinkimus karjeros ir meilės srityse. Filmas išsiskiria neskubia pasakojimo maniera, stipriais dialogais bei daugiadimenciais pagrindiniais bei antraplaniais vaidmenimis. Nors ir nukelia į laikus, kai atrodė, jog „MySpace“ turi šansų atsilaikyti prieš „Facebook‘ą“, dauguma kitų aspektų filmas išlieka nepasenęs.
- „Komikas“ (Comedian), 2002 m., rež. Christian Charles
„Jei tokios agonijos pareikalauja buvimas stand up komiku, nežinau, ar ištverčiau filmą apie smegenų chirurgą“, – ironizavo Rogeris Ebertas. Šiame filme, sekančiame jau įsitvirtinusio komiko Jerrio Seinfeldo ir pradedančiojo Ornio Adamso karjeros vingius, itin daug dėmesio skiriama sunkiam komikų darbui šlifuojant, vystant spontaniškai gimusias idėjas, jų perfekcionizmui, savikritiškumui ir nuolatinėms abejonėms. Dokumentinis pasakojimas išsiskiria džiazuojančia ritmika, tad kelionė po komedijos scenos ir užkulisių pasaulį neprailgsta.
- „Lenis“ (Lenny) 1974 m., rež. Bob Fosse
Lenny Bruce‘as – stand up komikas, nevengęs aštrios socialinės kritikos, satyros ir viešosios moralės normų pažeidimų, už ką buvo ne kartą teisiamas ir pelnė (ypač po mirties) beveik kankinio statusą. Brodvėjaus pjese paremtas darbas sudėliotas iš dokumentinę stilistiką imituojančio naratyvo ir Dustino Hoffmano įkūnyto komiko atkurtų pasirodymų.
