fbpx
Geri filmai, Skaitomiausi, Topai

Top 7. Psichiatrinės ligoninės

Kadras iš filmo „Skrydis virš gegutės lizdo“ Šaltinis - cinema100blog.wordpress.com
Kadras iš filmo „Skrydis virš gegutės lizdo“
Šaltinis – cinema100blog.wordpress.com

Filmai, kurių veiksmas vyksta psichiatrinėse ligoninėse, dažnai pilni stereotipų, slysta paviršiumi, ar gėdingai nerimtai žvelgia į tokį sudėtingą ir jautrų klausimą kaip psichiniai sutrikimai. Visgi šie filmai neretai pasitarnauja kaip itin įtaigios, visuomenės prievartos ir individo laisvės suvaržymo mechanizmus atskleidžiančios metaforos. Svarbu ir tai, jog tokie filmai verčia kelti ne itin patogius klausimus – kur baigiasi nedideli ekscentriškumai ir kur prasideda rimta psichinė liga, kas yra beprotybė, ir kas turi teisę tai nuspręsti? Šįkart pristatome septynis filmus, su kuriais nukeliausite ten, kur turbūt realiame gyvenime niekada nenorėtumėte atsidurti.

1. „Skrydis virš gegutės lizdo“ (One Flew Over the Cuckoo’s Nest), 1975 m., rež. Milos Forman

Kaip kino kritikas Rogeris Ebertas pastebėjo: „Supaprastintas filmo požiūris į psichinę negalią išties nėra filmo trūkumas, nes tai nėra filmas apie beprotybę. Tai filmas apie laisvą sielą suvaržytoje sistemoje.“ Penki svarbiausi „Oskarai“ (geriausias filmas, geriausias pagrindinis aktorius, geriausia pagrindinė aktorė, geriausias režisierius ir geriausias scenarijus) – sėkmė, per visą apdovanojimų istoriją aplankiusi tik tris filmus. Nepamirštama Jacko Nicholsono vaidyba ir šmaikšti bei širdį daužanti odė laisvei, spontaniškumui ir humanizmui.

2. „Aš kiborgė, bet viskas gerai“ (I’m a Cyborg, But That’s OK), 2006 m., rež. Chan-wook Park

Ne kartą kreivai šyptelėti priversiantis, romantiškas, truputį beprotiškas filmas apie merginą, įsitikinusią, jog ji yra robotė, ir vaikiną, slepiantį veidą po kaukėmis, vagiantį daiktus bei kitų psichiatrinės ligoninės pacientų įpročius. Vienas tų filmų, kurių nepapasakosi, reikia pamatyti.

3. „Daktaro Kaligario kabinetas“ (The Cabinet of Dr. Caligari), 1920 m., rež. Robert Wiene

Kaip gi be senos geros klasikos? Vokiečių ekspresionizmo šedevru vienbalsiai pripažįstamas stilizuotas, tamsus, iškreiptų formų filmo pasaulis atspindi trapią ribą tarp sveiko proto ir pamišimo, realybės ir haliucinacijų, subjektyvaus požiūrio ir objektyvios realybės.

4. „Kuždesių sala“ (Shutter Island) 2010 m., rež. Martin Scorsese

Estetizuotos, kraupios vizijos, vis labiau iš rankų slystantis realybės pojūtis ir klausimai, į kuriuos atsakymo nenorėsi sužinoti.

5. „Apkerėta“ (Spellbound), 1945 m., rež. Alfred Hitchcock

„The Fault… is Not in Our Stars,/But in Ourselves…“ Šiais Šekspyro žodžiais prasideda psichologinis Hitchcocko trileris. Įdomu, ką plunksnos meistras būtų pasakęs apie savo eilių panaudojimą įtampos meistro filme ir, dar įdomiau, ką manytų apie psichoanalizės metodą, kuriam šiame filme skiriama tiek daug dėmesio?

Filmo prodiuseris Davidas O. Selznickas buvo taip susižavėjęs savo paties teigiama psichoanalizės patirtimi, kad filmu panoro išpopuliarinti šį visas problemas išaiškinti ir išspręsti žadantį metodą. Jis net įdarbino savo psichoterapeutę filmo konsultante. Turbūt nereikia stebėtis, kad pastarosios ir Hitchcocko nuomonės kaip reikiant išsiskyrė. Filmą verta pamatyti dėl daugybės priežasčių ir tikrai ne paskutinė – Salvadoro Dali sukurta sapnų scena.

6. „Šoko koridorius“ (Shock Corridor), 1963 m., rež. Sam Fuller

Turbūt viena didžiausių sveiko žmogaus tragedijų galėtų būti nepagrįstai atsidurti psichiatrinėje ligoninėje, kurioje niekas netikėtų tavo sveiku protu. Dar baisiau, jei būtum priverstas suvokti, jog išties esi ne visai stabilios psichikos. Žurnalistas Džonis svajoja apie Pulitzerio premiją ir dėl šio garbingo apdovanojimo jis pasirengęs apsimesti psichiniu ligoniu. Kad reikalai pakryps ne visai numatyta linkme, turbūt net nereikia sakyti.

https://www.youtube.com/watch?v=-m2RY7ln-wI

7. „Nežadėjau tau rožių sodo“ (I Never Promised You a Rose Garden), 1977 m., rež. Anthony Page

Vienas tų retų filmų, kurie parodo, jog psichinė liga yra susirgimas ir kelias į pasveikimą ar išmokimą gyventi su šia liga yra sunkus, varginantis, paženklintas mažomis pergalėmis ir daugybe pralaimėjimų. Pagal autobiografinius faktus pastatytame filme pasakojama kūrybiškos, protingos, šizofrenija sergančios paauglės Deboros istoriją.

Komentarai

Meilė geram kinui prasidėjo nuo Stanley Kubrick, Federico Fellini ir Ingmar Bergman filmų. Jei suintriguoja vienas režisieriaus filmas, stengiuosi pamatyti kuo daugiau jo darbų, įsigilinti į jo estetiką, kino kalbą. Mano skonis be galo eklektiškas – labai mėgstu juostas, kalbančias vaizdais, bet žaviuosi ir filmais, pagrįstais šmaikščiais intelektualiais dialogais. Prie jaunos, energingos ir nuolat augančios (visomis prasmėmis) KINFO komandos prisijungiau pajutusi, jog noriu ne tik žiūrėti gerą kiną, bet ir žvelgti giliau, analizuoti ir dalintis įspūdžiais su kitais žmonėmis.