fbpx
Geri filmai, Topai

Top 7. Tėtis, mama, vaikas

Kadras iš filmo „Aš esu Semas“ Šaltinis - childstarlets.com
Kadras iš filmo „Aš esu Semas“  Šaltinis - childstarlets.com
Kadras iš filmo „Aš esu Semas“
Šaltinis – childstarlets.com

Ką reiškia būti vieniša mama ar tėčiu? Kodėl tokiais tampame? Nėra labai daug filmų, kuriuose nagrinėjama ši tema, nes ji nėra visuotinė ar kiekvieno išgyvenama vienodai. Bet… keli dalykai yra visiems tie patys: auginti vaiką vienam yra labai sunku emociškai, fiziškai, ekonomiškai, o kur dar kreivi kaimynių ir giminaičių žvilgsniai? Kur draugų priminimai: tau reikėtų susirasti naują vyrą/žmoną. Gal iš šio sąrašo pažiūrėję bent keletą filmų nustosime klausinėti ir dažniau užsuksime į svečius su buteliu vyno ir bananų tyre.

1. „Gyvenimas pagal jį“ (About a Boy), 2002 m., rež. Chris Weitz, Paul Weitz

Sąrašą pradedame filmu ne apie vienišą tėvą, o apie vyrą, kuris yra vienišius, lovelasas ir… nesubrendęs, nors jam jau trisdešimt. Vyrams tai leidžiama, taip? Jo gyvenime atsiranda jaunas vaikinukas, kuris žingsnis po žingsnio keičia jo charakterį, kartais net pats to nesuprasdamas. Šioje juostoje paliečiama vienišų tėvų tema, tačiau čia ji nėra pagrindinė. Bet sarkazmo, liūdesio ir meilės dozės turėtų pakakti.

2. „Švelnumo kalba“ (Terms of Endearment), 1983 m., rež. James L. Brooks

Kokia meilė yra pati karščiausia ir kartais labiausiai skaudinanti? Visai taiklus atsakymas – motinos ir dukters. Tai jautrus pasakojimas apie tą nepaaiškinamą, mistifikuojamą ryšį, gyvenimo prasmės ir tikrosios meilės paieškas. Svarbiausia nepamiršti, kad ir mama yra žmogus. Taip, žinau, sunku tuo patikėti.

3. „Aš esu Semas“ (I am Sam), 2001 m., rež. Jessie Nelson

Semas – psichinę negalią turinti vyras, kuris kovoja dėl galimybės auginti savo dukterį. Septynerių metų mergaitė protiniais sugebėjimais jau pralenkė savo tėtį. Tai drama, kuomet norisi „kažko gilaus“, „griebiančio už širdies“ ir šiaip… kai realybė šiek tiek tolsta ir darosi sunku užčiuopti ką nors tikro. Be to, šiame filme pagrindinio vaidmens atlikėjas Seanas Pennas padirbėjo iš peties. Vien dėl to verta pasižiūrėti.

4. „Mildred Pierce“, 1945 m., rež. Michael Curtiz

Buvimas vienišu tėvu ar motina dažnai nėra lengvas pasirinkimas. Tuo labiau lengva dalia. Daugelyje filmų rodoma, kaip mama ar tėtis kovoja su savimi, bando prisitaikyti prie naujo gyvenimo stiliaus. O kaip vaikai? Jie ne visada yra supratingi. Ir kodėl taip turi būti? Šiame filme moteris po skyrybų sugeba atsitiesti ir iškelti galvą aukštai. Vienintelė ir sunkiausia užduotis – „prisijaukinti“ dukrą.

5. „Be abejo, turbūt“ (Definitely, Maybe), 2008 m., rež. Adam Brooks

Kodėl esi vienas? Kur mama? Kas yra meilė? Kas yra moteris? Ką reiškia susitikinėti? Kas yra seksas? Sunku atsakinėti klausimus, kai negali sunkiausiųjų perleisti savo partneriui. Vilas bando papasakoti apie savo santykius su moterimis, apie skyrybas su motina vienuolikametei dukteriai. Tad, suprantate, paprasčiausiai pasakyti: „Taip tiesiog atsitiko“, nepakaks.

6. „Mergina iš Džersio“ (Jersey Girl), 2004 m., rež. Kevin Smith

Kai moteris miršta gimdymo metu, ne kiekvienas vyras sugeba iš karto pamilti kūdikį, dėl kurio ir buvo paaukota gyvybė. Olisas – užsispyręs vyras, kuris po žmonos mirties atsakomybę už dukters auginimą patiki savo tėvui. Bet gyvenime viskas nebūna taip paprasta. Nemylėti savo vaiko neįmanoma, atsakomybės išvengti – taip pat. Juostoje apstu juoko, vaikiško sąmojo ir sunkumų su kuriais susiduria kiekvienas vienišas tėtis ar mama.

7. „Trys vyrai ir kūdikis“ (Three Men and a Baby), 1987 m., rež. Leonard Nimoy

Na, negalime gana įtempto ir jautrias temas nagrinėjančio topo užbaigti dar vienu „sunkiu“ filmu. Reikia ir atsipalaiduoti, pasijuokti. Šis filmas yra klasika. Ne kinematografinė, o tiesiog ta klasika, kurią anksčiau būtinai parodydavo kelis kartus per televizorių kokiu nors šventiniu laikotarpiu. Filmas šviesus, šmaikštus ir, tikriausiai, jo auditorija – moterys. Gražūs vyrai bando auginti mažą mergaitę. Tad, mamytės, pasiimkite spragėsių, ir garsaus Jums juoko!

Komentarai
Mėgstu kiną, nes jis man padeda bent akimirkai susikoncentruoti, išnykti iš tikra-netikra pasaulio ir padeda atrasti atsakymus į mano klausimus. O KINFO – erdvė, kurioje galiu dalintis tais atsakymais, kuriuos randu kine. Taip pat čia galiu ir bandau tobulėti ne tik kaip „man patiko – nepatiko“ pliurpėja, bet kaip argumentais ir įmantriomis frazėmis apsikausčiusi kino kritikė. Alfredas Hitchcockas yra pasakęs, kad filmo ilgis visuomet turi būti tiesiogiai proporcingas šlapimo pūslės ištvermei, o mano tikslas – rašyti tekstus taip, kad net ir labai norintys sisioti, neišbėgtų į tualetą tol, kol nepabaigtų skaityti mano teksto.