„O, čia tas aktorius, kuris vaidino Frenką Galagerį seriale „Shameless“!“ – sušunku nukreipdama rodomąjį pirštą į sceną filme „Traukinio svajonės“ (Train Dreams, 2025). Nors naujienos apie „Netflix“ ir „Warner Bros“, tikriausiai, nė vienam kinomanui nesukėlė džiaugsmo, sunku nepasidalinti mintimis apie šioje internetinėje televizijos platformoje žiūrėtą naujausią režisieriaus Clinto Bentley filmą.
„Traukinio svajonės“ – knygos adaptacija, pasakojanti medkirčio Roberto Grainerio (aktorius Joelis Edgertonas) gyvenimo istoriją XX a. pradžios Amerikoje. Jo lėta kasdienybė sudaryta iš kelių atsikartojančių epizodų: nuo kasdieninio darbo keliaujama prie meilės, šeimos reikalų, o vėliau pasakojimą pasiveja netektis ir vienatvė.
J. Edgertonas sukuria itin santūrų, bet stiprų Roberto portretą: vyras, daugiau jaučiantis nei kalbantis, emocijas atskleidžia per kūno judesius ir žvilgsnį. Jo žmona Gladis (aktorė Felicity Jones) suteikia vyro portretui švelnumo, tyrumo. Sutuoktinių santykiai primena Terrence‘o Malicko „Paslėpto gyvenimo“ (A Hidden Life, 2019) veikėjų meilę. Net ir viena romantiškiausių scenų, kurioje Robertas ir Gladis vaizduojami gulintys ant žolės, vizualiai atkartoja T. Malicko filmo kadrą.
Antraeiliai aktoriai, žinoma, papildo filmo pasaulį. Teksto pradžioje paminėtas aktorius – Williamas H. Macy‘is – vaidina Arną, dirbantį kartu su pagrindiniu herojumi. Jis vienintelis iš visų veikėjų įžvelgia problemą, kad beatodairiškai kertami miškai ir kad žmogus nuolatos troškta iš to pasipelnyti. Taip subtiliai paliečiama ekologijos tema, kuri ne mažiau aktuali ir šiandienos pasaulyje.
Vaizdinė kalba išties stipri, primenanti dokumentinį pasakojimą. Kamera parodo gyvą aplinką: milžiniškus medžius sulig dangumi, plačias upes, įterpiami ir sapnų, kuriuose figūruoja traukinys ir geležinkelio bėgiai, fragmentai, papildantys istoriją. Didelis dėmesys skiriamas fokusuotei – žvilgsnis dažnai nukreipiamas į herojų judesius, emocijas, įsirėžusias veiduose.
Dar vienas įdomus sprendimas filme yra atsirandantis pasakotojo balsas. Jis įgarsina ir tai, ką veikėjai nutyli, ir tai, kas padeda suprasti jų elgesį, veiksmus. Ramus, apmąstymams tinkantis balso tembras tarsi sulėtina istoriją, leisdamas jai tekėti pasroviui.
Nustebino gilmo garso takelio panašumas į Maxo Richterio „On the Nature of Daylight“. Kaskart užgrojus muzikai tikėjausi išgirsti šio kompozitoriaus kūrinį. Muzika padėjo rasti sąsają su Deniso Villeneuve‘o „Atvykimu“ (Arrival, 2016), be to, abu filmai kalba apie sielvartą, netektį ir susitaikymą.
„Traukinio svajonėse“ pritrūko dar artimesnės „pažinties“ su Roberto išjaučiamu gedulu. Tačiau vaizdai, pagrindinio aktoriaus vaidyba, montažas ir sapnų simbolika užpildė šią menką spragą.
Tokios dramos, verčiančios sustoti ir pamąstyti, jau seniai reikėjo, nes juk paprasto žmogaus gyvenimas nėra vien tik apie laimę – jį lydi ir neišvengiami praradimai.
