fbpx
Pokalbiai

Trilerį „Piktųjų karta“ pristatantis režisierius Emilis Vėlyvis: kad galėtum kurti žanrinį kiną, reikia turėti raumenis

Emilis Vėlyvis
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Emilis Vėlyvis – gerai žinomas kultinių „Zero“ filmų ir „Redirected / Už Lietuvą!“ režisierius. Mėgstantis stebinti ir kartais šokiruoti režisierius šįkart neria į kitą žanrą ir pristato tamsiojo skandinaviško detektyvo tradiciją sekantį filmą „Piktųjų karta“.

Trileryje viena už kitą žiauresnių žmogžudysčių serija sukrečia idilišką provincijos miestelį ir jo politinį elitą, panardindama į kruviną trisdešimties metų senumo KGB detektyvą. Nepatogi praeitis pradeda persekioti, ramus gyvenimas pasibaigė.

Policijos komisaras Gintas (Vytautas Kaniušonis) apkaltinamas savo kolegos ir geriausio draugo nužudymu. Žiauri mirtis trenkia kaip perkūnas iš giedro dangaus, būtent tuo metu, kai Gintas paskelbia apie savo kandidatūrą mero rinkimuose. O kolegos mirtis – tik žmogžudysčių virtinės pradžia.

„Piktųjų karta“
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Prieš porą savaičių vyko lietuviško fantastinio filmo „Vesper“ premjera, dabar – jūsų kriminalinio trilerio. Praėjo jau 30 metų po nepriklausomybės atgavimo, jau daug metų kuriame kiną, bet vis dar stebimės, kai pasirodo žanrinis kinas. Kodėl taip yra ir kokio priežastys, kad jo daug neturime?

Manau, kad edukacinės. Pirmiausia, kad galėtum kurti žanrinį kiną reikia turėti ir gebėti naudotis tam tikromis specifinėmis žiniomis. Ir turėti „raumenis“. Tai nėra lengva. Tai yra iššūkis, kuris gali išgąsdinti jaunesnius kūrėjus ir režisierius.

Manau, šitos yra pagrindinės priežastys.

Kita vertus, yra ir kitos, daugiau pragmatinės – ar atsipirks? Paprasčiau nufilmuoti komediją ar romantinę dramą, su kuria lengviau susigrąžinti investuotus pinigus.

Dar viena edukacinė priežastis – mūsų nemoko. Tiesiog nemoko kurti žanrinio kino, ir tai yra blogai.

Emilis Vėlyvis
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Bet kino industrijos žmonės yra stiprūs – moka filmuoti, moka vaidinti…

O kas gali išmokyti žanrinio kino? Tik tas, kuris pats moka.

Tai iš ko jūs mokėtės?

Mokiausi iš Davido Fincherio, pats dėjau daug pastangų. Teko dirbti Maskvoje, statyti žanrinių filmų. Pagaliau šis žanras buvo mano simpatija. Turėjo praeiti 20 metų, žingsnis po žingsnio, kad galėčiau bandyti.

Pats esu paranojikas. Dabar žiūrėdamas filmą, galvoju, kad kai kuriuos dalykus reikėjo atskleisti daugiau, bet kai esi nepatyręs, nežinai. Pirmas žingsnis visada būna toks nedrąsus.

„Piktųjų karta“
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Bet jis neatrodo, kad būtų nedrąsus.

Bet man atrodė nedrąsus. Pakankamai daug ambicingas, bet dabar dar kitaip daryčiau.

Minėjote, kad scenarijų rašėte trumpai, bet kaip vyko pasiruošimas? 

Pasiruošimas dar nebūtinai yra kūrybinis etapas. Ruošdamasis konspektuoji medžiagą: eini, klausinėji, domiesi, skaitai, susitikinėji. Ta medžiaga kraunasi į bagažą. Vienu metu supranti, kad yra daug informacijos, turim idėją, viską susidedam ir pasibandom. Tada jau prasideda procesas.

Rašėme greitai, tris keturis mėnesius. Po to darėme pataisymus: pirmi, antri, treti draftai. Bet čia jau nėra didelė kūryba. Ji buvo pirmuoju rašymo laikotarpiu, kuris ir užėmė tris keturis mėnesius.

Emilis Vėlyvis
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Ėjote į archyvus, bendravote su konkrečiais KGB buvusiais ar esamais agentais?

Buvau KGB archyve. Man skyrė du ar tris istorikus. Du netiesiogiai atsisakė su manimi šnekėtis, vienas sutiko, bet paprašė, kad neminėčiau pavardės ir nedėčiau į titrus.

Ji papasakojo, bet iš jo nieko naujo neišgirdau. Tą informaciją jau žinojau. Tik jis man patvirtino tam tikrus dalykus, ar galėtų būti taip, kaip parodome filme, – kaip agentai išdavinėja.

Emilis Vėlyvis
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Koks jūsų paties santykis su policija? Kaip sekėsi bendradarbiauti su jais?

Puikiai. Turiu draugų policininkų. Normaliai bendraujame. Gyvenime būna įvairių situacijų.

Jie mums tikrai padėjo. Nemažai prisidėjo su transportu, ir ypač konsultuojant, kaip viskas vyksta, kokie yra santykiai tarp jų ir prokuratūra ar teismais. Mane domino realybė, o ne dokumentacija. Sakau, chebra, pasakokit atmosferą, kaip gyvenat, kaip vienas su kitu jaučiate santykį.

Jūs atskirai rengėte filmo peržiūrą policijai. Kaip jie reagavo ir kokie buvo atsiliepimai?

Mano nuostabai buvo daug pozityvių atsiliepimų.

Sako, gal turime tik tokį pastebėjimą.Stovi komisarai ir kiti pareigūnai. „Na, gal nelabai galėtų komisaras taip keiktis.“ O šalia stovintis jo kolega – „Nu kaip, taigi normaliai viskas čia!“

Vytautas Kaniušonis ir Emilis Vėlyvis
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Priklauso individualiai, vienas gali daug sau leisti, kitas – mažiau.

Apie tai galvojome rašydami scenarijų – kaip sukursi personažą, taip jis filme ir gyvens. Man buvo svarbu neperžengti tikrovės ribos, kai visi sakytų, kad taip nebūna.

Jie tarpusavyje diskutavo, ar galėtų vienoje ar kitoje vietoje taip keiktis, ar galėtų pasiųsti… prokurorą, ar prokuroras galėtų… „Tai aišku, juk provincijoje…“

Kaip atrinkote Vytautą Kaniušonį pagrindiniam – Ginto – vaidmeniui? Gal jau rašydamas scenarijų jį turėjote galvoje?

Buvo aktorių atranka. Neatsimenu iš kelių aktorių rinkomės. Buvo keli atrankos kartai, ir trečiame jį pasitvirtinome. Bet iš karto jis buvo vienas iš favoritų.

Emilis Vėlyvis ir Ingeborga Dapkūnaitė
Fotografė Vytautė Ribokaitė

O kaip scena, kur V. Kaniušoniui buvo leista išsikrauti? Lengvai nusifilmavo?

Na, reikėjo Vytui truputį pasistengti.

Organizavau jam pabuvimą su policijos pareigūnais. Sakiau jam, kad jie savyje turi agresijos, jėgos, jie nesicackina, nėra taip, kad pamedituosiu ir viskas praeis, atsipalaiduosiu. Jų yra kitoks pykčio, energijos išsikrovimo būdas.

Ne tiek kad repetavome, bet su juo kalbėdavau ir aiškindavau, kad jis įsijaustų. Šiaip jis yra gerietis, inteligentiškas žmogus.

Diskusijų eigoje priverti aktorių taip mąstyti, galvoti ir išgyventi. Paskui jis padaro, kaip reikia.

LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2022“ tekstas

LKC
Komentarai
Esu „KINFO“ redaktorius ir kitų darbų darbelių darytojas. Į „KINFO“ komandą patekau netikėtai, tad būnant „KINFO“ komandoje netikėtumų ir nuotykių netrūksta. Smagu, kad „KINFO“ sudaro galimybę tobulėti, sutikti naujų įdomių žmonių bei progą prisidėti prie lietuviško kino sklaidos. Kinas, anksčiau buvęs interesų periferijoje, tapo itin svarbia gyvenimo dalimi, be kurios būtų nemiela gyventi.