„Kinomaistas“ apžvalgininkas Augustas Kalinauskas dalijasi įspūdžiais apie neseniai pasibaigusio tarptautinio kino festivalio „Kino pavasaris“ filmus.
Gentis (Plemya, 2014, Ukraina, Nyderlandai)
„Gentis“ – labai stiprus filmas, kuris patiks beveik kiekvienam, dėl to nė kiek neprarasdamas savo vertės. Tai žiūroviško kino ir gilių filosofinių kontekstų bei nuorodų audinys, leidžiantis įsijausti tiek neseniai kinu susidomėjusį, tiek jau seniai besidomintį. Esminis „Gentis“ leitmotyvas – negebėjimas susikalbėti kalba (veiksmas vyksta neįgalių paauglių mokykloje – internate Ukrainoje), kuris atveda prie kitokios, daug žiauresnės kalbos panaudojimo – valdžios, smurto, sekso ir išnaudojimo. Interpretacijos laisvė paliekama žiūrovui. Viena iš galimybių – tai mūsų visuomenės kritika, kuri, deja, neretai pereina prie tokios kalbos panaudojimo, kalbos, kuri nereikalauja paaiškinti ir suprasti, o, svarbiausia, atsakyti už savo veiksmus. „Gentis“ – tai tam tikra savireflekcija, tarytum vizija, kas įvyksta, kai pasirenkame tokį kalbėjimo būdą.
Modris (2014, Latvija, Graikija)
Puikus latvių darbas. Tiesiog stebina aukštas kaimynų kinematografo lygis, gebėjimas laisvai perteikti ir, visų pirma, pasirinkti istoriją. „Modris“ – tai realiai įvykusi istorija, kurios personažus netgi galime sutikti filme(!), žinoma ne pagrindiniame vaidmenyje. Įsimena ir pagrindinis jauno, neprofesionalaus aktoriaus Kristers Piksa vaidmuo. Realiame gyvenime jis viso labo tik virėjas. Beje, „Modris“ daug ką atpažinsime – ta pati sovietinė aplinka, tie patys pavargę, papilkėjusiais veidais žmonės viešojo transporto stotelėse ir, žinom,a sovietiniuose daugiaaukščiuose besirutuliojančios žmogiškųjų santykių dilemos. Filmo objektas – motinos ir sūnaus santykiai. Konflikto užuomazga – motina paduoda sūnų į teismą. Kas bus toliau pamatyti verta, ypač jei esate pavargę nuo pseudoamerikietiškų filmų, kurie šiemet tiesiog plūste užplūdo „Kino pavasarį“.
Koza (2015, Slovakija, Čekija)
Juosta, iš kurios buvo daug tikėtasi. Nors viskas skamba neblogai ir griaučiai, ant kurių puikiai stovėtų tikrai geresnis nei vidutinis europietiškas kinas, tikrai yra, tačiau, atrodo, jog režisierius visą filmą gromuluoja vis tą patį klausimą. „Koza“ gausu estetiškai paveikių, tačiau beprasmių vaizdų, o ir kamera nepasižymi judrumu, kurio kartais taip norėtųsi. Visai tai po truputį ima slėgti. Statiški, nuobodūs kadrai kuria sustingusio laiko ir iš jo ištrūkti negalinčio žmogaus portretą, tačiau sunku suprasti dėl ko. Panašu jog tai, ką režisierius norėjo pasakyti, pernelyg dažnai užstringa neprofesionalios vaidybos ir vidutiniško scenarijaus gniaužtuose. Žiūrint atrodo, jog matai tą patį kažkur jau šimtąjį kartą matytą vienišo herojaus portretą, tik šįsyk nufilmuotą europietiška stilistika.
Pamoka (Urok, 2014, Bulgarija, Graikija)
Pasirinkimas. Taip vienu žodžiu būtų galima apibūdinti pagrindinę „Pamoka“ žinutę. Bet kada ir bet kokiomis aplinkybėmis. Pasakojamos istorijos veiksmas rutuliojasi viename iš Bulgarijos provincijos miestelių, toli nuo bet kokios urbanizuotos aplinkos. Tačiau moraliniai sprendimai ir juos lydinčios pasekmės – čia nei kiek ne mažiau dinamiškos nei kur nors kitur. „Pamoka“ ypač įsimena savo įtaigiu fabulos sudėstymu. Pradžioje parodomas tam tikras įvykis, kurį kiekvienas pasmerktų kaip savaime aiškų ir suprantamą moralinį blogį. Vėliau pagrindinis veikėjas pats susiduria su aplinkybėmis, kurios verčia imtis tokių pačių, moraliai smerktinų veiksmų. Tad filmo tematika labai plati, nevengiama parodyti įvykių vyksmą iš įvairių perspektyvų, taip atskleidžiant gilesnius, esminius motyvacijos klodus ir tik iš pirmo žvilgsnio smerktinus veiksmus.
Pomirtinis gyvenimas (UTÓÉLET, 2014, Vengrija)
„Pomirtinis gyvenimas“ – iki ašarų juokinga. Atrodo, jau seniai kine teko matyti kažką tokio kokybiškai juokingo. Ne paslaptis – šios kategorijos dažnai prasilenkia. Pastarosios vengrų juostos idėja gan paprasta – provincijos pastorius miršta, bet kartu ir ne. Tai reiškia – jis trumpam pasilieka šiame pasaulyje sutvarkyti nepabaigtų reikalų, atlikti tai, ką privalo, jog siela pagaliau nusiramintų. Tik tai ką? Tėvas ir sūnus bendromis pastangomis stengiasi sukurti planą, kaip pagaliau sėkmingai numirti, privedantį iki neįtikėtinų atomazgų. Puikiai pasitelkdamas groteskišką stilistiką ir daugelį aplinkybių, režisierius Viragas Zombarcas audžia nepaprastai taiklų mažo Vengrijos miesteliūkščio portretą su visomis įsisenėjusiomis jo ydomis ir stereotipais.