Kadras iš filmo „Šimto žingsnių kelionė“, „ACME Film“ archyvas
Boeuf Bourguignon, Confit de Canard arba Soupe a l’oignon – šie ir panašūs filme „Šimto žingsnių kelionė“ (The Hundred-Foot Journey, 2014) ištariami patiekalų pavadinimai prancūzų virtuvės arba kalbos neišmanančiam žiūrovui gali nuskambėti kaip įmantrūs burtažodžiai. Kita vertus, žodžiai Papadam, Pakora, Samosa ar Tikka masala, Indijos virtuvės mėgėjui gali iškart sukelti konkretaus gardumyno vaizdinį, o jos nežinančiam – nuskambės kaip kokios slaptos draugijos sutartiniai kodai. Prancūzijos maisto gaminimo menas, vadinamasis „Haute cuisine“, per daugybę šimtmečių pasaulyje yra tapęs subtilios, prašmatnios, aukštos klasės gastronomijos sinonimu. Tuo tarpu Indijos virtuvė, kurios istorija skaičiuoja ne šimtus, o tūkstančius metų, gali pelnytai didžiuotis užkariavusi visus žemynus savo aštriais kariais, daugialypėmis masalomis ir įvairiausiais regioniniais skoniais.
Nepaisant skirtingos istorinės raidos, abi paminėtos virtuvės reprezentuoja savo šalies kultūrą ir pradedančiam gurmanui gali tapti kelione į neaprėpiamų patirčių ir atradimų lobynus. Tokius atradimus filmo „Šimto žingsnių kelionė“ herojams bei žiūrovams pateikia konkurencinis dviejų restoranų savininkų karas. Vaizdingoje Pietų Prancūzijos aplinkoje nufilmuota istorija tikrai pamalonins skanių patiekalų vaizdais, šmaikščiais dialogais, kuriozinėmis situacijomis, simpatiškais veidais bei klasikines gyvenimo vertybes puoselėjančia morale.
Priklausomai nuo to, ko kiekvienas žiūrovas tikisi iš filmo apie maisto gaminimą, galėčiau pateikti tris priežastis, kodėl vertėtų pasižiūrėti garsiųjų Steveno Spielbergo bei Oprah Winfrey prodiusuotą filmą, kurį režisavo filmo „Šokoladas“ kūrėjas Lasse Hallström. Paskutiniojoje, trečiojoje priežastyje paaiškinsiu, kodėl šį kulinarinį filmą, kurio didžioji veiksmo dalis vyksta vienoje miestelio gatvėje, priskyriau prie kelio filmų kategorijos.
Kadras iš filmo „Šimto žingsnių kelionė“,„ACME Film“ archyvas
1) Pozityvios energijos užtaisas
Nors filme ir nagrinėjami Prancūzijos bei Indijos kultūriniai bei kulinariniai ypatumai, tačiau jo tikslas visų pirma yra suteikti smagią pramogą visai šeimai. Ši kino juosta padės atsipalaiduoti nuo kasdieninių rūpesčių ir leis nors trumpam patikėti, kad pasaulį gali valdyti ne tik talentas, darbštumas, ambicijos, bet ir ištikimybė šeimai, draugams, savo kilmei bei pagarba kitoms kultūroms. Tai nėra sudėtinga drama su painiais, šokiruojančiais fabulos vingiais, kuri sukrečia ir ilgam priverčia susimąstyti. Ne, jo poveikį greičiau galėčiau palyginti su karštu kakavos puodeliu žvarbų lietingą vakarą arba šilta pūkine antklode, kuria žiemos vakarais vaikystėje apkamšydavo rūpestinga mama. Saulės nuauksinti gamtovaizdžiai, jaukios Prancūzijos miestelio gatvelės, apetitą keliančios maisto gaminimo scenos, mieli jaunuoliai, juokingai užsispyrę vyresnieji herojai ir jaudinanti muzika, sukurta „Lūšnynų milijoneriaus“ kompozitoriaus A. R. Rahmano, sukuria pozityvią, maloniai sušildančią filmo nuotaiką.
Nepaisant to, kad filmo siužetas yra gana nuspėjamas, vienas iš smagiausių jo elementų yra charizmatiškosios anglų aktorės Helenos Mirren, čia vaidinančios restorano savininkę, duetas su indų aktoriumi Om Puri. Filmo konfliktui rutuliojantis abu vaidybos virtuozai žiūrovui parteikia daug smagių epizodų su šmaikščiomis replikomis ir kuriozinėmis situacijomis. Tuo metu, kol jaunoji restorano darbuotojų karta, simpatingieji aktoriai Manishas Dayalas ir Charlotte Le Bon, gilina kulinarines žinias, įgūdžius ir flirtuoja tarpusavyje, vyresnioji karta parodo visą gyvenimiškos patirties bei išminties esenciją grumdamiesi už savo vertybes bei reputacijos išsaugojimą. Gaila, kad istorijos variklį pradžioje užvedęs konfliktas ilgainiui išsikvepia ir užsispyrusioji ponia Mallory staiga tampa pernelyg geraširde ir tolerantiška jaunųjų talentų globėja, pasiruošusia užleisti jiems per visą gyvenimą taip sunkiai puoselėtą restorano verslą. Malonu bent tai, kad kietakaktišką charakterį iki pat pabaigos išsaugo aktoriaus Om Puri herojus, tokiu būdu išgelbėdamas istorijos atomazgą nuo perdėto sentimentalumo.
Kadras iš filmo „Šimto žingsnių kelionė“, „ACME Film“ archyvas
Turiu iš karto perspėti tuos, kurie tikėsis realistiškos, gyvenimiškos istorijos. Ne, šis filmas, kaip ir kita režisieriaus Lasse Hallströmo kino juosta „Šokoladas“ (jo veiksmo vieta, beje, taip pat yra Prancūzijos miestelis), yra šiek tiek pasakiškas ir tikrai nepretenduoja į realybės dokumentiką. Pavyzdžiui, gana juokinga, kad filme visi nedidelio Pietų Prancūzijos miestelio gyventojai (net ir turgaus pardavėjai) kalba angliškai. O juk puikiai žinoma, kad prancūzai yra nacionalistai ir labai didžiuodamiesi savo kalba bei kultūra nėra tokie uolūs mokydamiesi svetimų kalbų, kaip, pavyzdžiui, lietuviai. Nevertėtų kvestionuoti ir fabulos vingių, primenančių „indiškojo Peleniaus“ istoriją. Juk taip smagu stebėti, kaip išskirtiniu kulinariniu talentu apdovanotas jaunasis imigrantas iš Indijos padaro svaiginančią restorano šefo karjerą Prancūzijoje. Negana to, kad jokių kulinarijos mokslų nebaigęs indas tampa klasikinės prancūzų virtuvės meistru, netrukus jis viesulu įsiveržia ir į molekulinės virtuvės laboratoriją.
2) Virtuvės meno teorija
Pradedantieji (o galbūt ir pažengusieji) maisto gaminimo entuziastai filme ras pažintinių-iliustracinių scenų apie net tris skirtingas pasaulio virtuves: klasikinę Prancūzijos virtuvę, Indijos kulinarijos meną bei Molekulinę gastronomiją. Su prancūzų maisto gaminimo filosofija filme supažindina Madam Mallory herojė, savo kareiviškai surikiuotam restorano personalui po nosimi mosuodama pavytusiu šparago koteliu ir kartodama, kad klasikinėje, šimtmečius puoselėjamoje Prancūzijos virtuvėje viskas turi būti tikslu ir klasiška. Jaunajam Hassanui vėliau ji replikuos, kad nėra jokio reikalo tobulinti ilgus amžius gyvavusių patiekalų receptų, ir bus maloniai sutrikdyta kiek įžūlaus jo atsakymo. Ponios Mallory restorano virėja, žaviosios Charlottės Le Bon vaidinama pranūzaitė, nuo pat istorijos pradžios imasi kolaborantinės veiklos su konkurencinio restorano personalu. Būtent ji Hassanui bei mums, virtuvės menu besidomintiems žiūrovams, pristato pagrindinių prancūzų virtuvės padažų rinkinį, vieną pirmųjų žingsnių, norint įsisavinti „Haute cuisine“. O vienas iš jų – net 300 metų skaičiuojantis „Bešamel“ padažas – vėliau tampa abiejų jaunuolių dvikovos virtuvėje priemone. Kadangi filmo herojui Hassanui epizode su šio baltojo pieno padažo gaminimu vis nesisekė pasiekti reikiamos jo konsistencijos, todėl scenoje atsirado įtampos kaip per egzaminą. Vėliau nusprendžiau pasidomėti, iš ko gi tas „Bešamel“ yra daromas. Ogi pasirodo, kad receptas yra labai paprastas – sviestas, miltai ir pienas. Tačiau tam, kad padažas išeitų vientisos konsistencijos, jo gaminimui, kuris susideda iš keleto etapų, reikia nepaprasto atidumo ir kantrybės. Be prancūziško maisto klasikos filme dar yra akcentuojamas bei kiek pašiepiamas ir karštligiškas „Michelin“ žvaigždučių siekimas. Kodėl šios žvaigždutės yra tokios svarbios ir už kokius nuopelnus jos skirstomos? Pasirodo, jog padangų bendrovė „Michelin“ dar 1900 m. sugalvojo išleisti vairuotojams skirtą leidinį-gidą su informacija apie nakvynės bei maitinimo vietas. Kiek vėliau gide atsirado šiuo metu Europoje įsitvirtinusi trijų žvaigždučių vertinimo sistema, nurodanti maisto skanumą ir virtuvės kokybę restoranuose. Nors žvaigždučių priskyrimas restoranui garantuoja prestižą ir lankomumą, vertintojų komisijos sudėtis bei patys vertinimo kriterijai yra laikomi paslaptyje. Filme „Šimto žingsnių kelionė“ kiek ironiška yra tai, kad būtent imigrantas iš Indijos tampa „žvaigždžių berniuku“, padedančiu pelnyti taip trokštamą „Michelin“ įvertinimą ne vienam restoranui.
Kadras iš filmo „Šimto žingsnių kelionė“, „ACME Film“ archyvas
Indijos virtuvė filme parodoma kaip išskirtinės filosofijos, improvizacinės prigimties maisto gaminimo kultūra, kurioje itin svarbią vietą užima prieskonių naudojimas. Tam, kad pabrėžtų šį aspektą, žiūrovui nuolat rodomas Kadamo šeimos net iš Mumbajaus atsivežtas ypatingųjų prieskonių rinkinys. Kokie gi prieskoniai yra būdingi indų kulinarijai? Svarbiausieji iš jų yra kuminas, kalendra, dažinė ciberžolė, juodasis pipiras, garstyčia, aguona, imbieras, čili, šafranas, cinamonas, kardamonas, muskatas, anyžius ir ferula assa-foetida. Labai dažnai šie prieskoniai prieš vartojimą pakaitinami riebaluose, taip išlaisvinant jų eterinius aliejus ir pagerinant aromatą. Filme yra įsimintinas epizodas, kuriame rankas susižalojęs Hassanas sugundo Madam Mallory išmėginti jo sukurtą omleto receptą. Kaip savo interviu teigė aktorius Manishas Dayalas, būtent jis pasiūlė nufilmuoti šį epizodą, panaudojant jo šeimoje mėgstamo patiekalo receptūrą – masala omletas su kalendra, raudonaisiais pipirais ir pasukomis.
Trečiosios filme parodomos virtuvės patiekalai – tai kulinarijos ir chemijos derinys, kai specialia įranga bei naudojant molekulinės destrukcijos technologijas sugretinami tradiciškai nesuderinami produktai ar keičiama jų struktūra. Molekulinės virtuvės elementų filme nėra labai daug, tačiau estetiški šios gastronomijos patiekalų vaizdai ekrane yra naudojami kaip priešprieša įprastam, kasdienybėje atpažįstamam maistui, kurio vėliau taip pasiilgsta jaunasis karjeristas. Pradžioje filmo apie dvasinę maisto reikšmę šeimyniniame restorane kalbėjęs Hassanas modernioje virtuvėje-laboratorijoje tampa panašus į eksperimentuojantį chemijos mokslininką, į juodu kostiumu pasidabinusį kovotoją nindzę šaltakrauju žvilgsniu.
Kadras iš filmo „Šimto žingsnių kelionė“, „ACME Film“ archyvas
3) Kelionė į pagarbą ir pažinimą
Nepaisant to, kad didžioji filmo „Šimto žingsnių kelionė“ dalis vyksta vienoje Prancūzijos miestelio gatvėje, filmą galima pavadinti ir kelio filmu. Šioje kulinarinėje istorijoje yra nemažai išorinio keliavimo bruožų (indų šeima atvyksta iš Mumbajaus į Europą, paskui vyksta iš Anglijos į Prancūziją, galiausiai iš Pietų Prancūzijos miestelio į virtuvės meistro karjerai palankų Paryžių ir atgal), tačiau didžioji kelionė čia vyksta herojų viduje. Filme yra supriešinamos Prancūzijos ir Indijos kultūros, kurias reprezentuoja užsispyrę restoranų savininkai. Jaunasis Hassanas, paskatintas pagarbaus pažinimo troškimo, sugeba pasisemti iš naujai atrastos kultūros vertingiausių dalykų ir ne tik nepraranda savo identiteto, bet sugeba įnešti savosios indiškos kultūros aspektų į klasikinę prancūzų ar net molekulinę gastronomiją. Šis herojus atlieka tarpininko vaidmenį, šiltais draugystės saitais sujungdamas kariaujančias puses. „Šimto žingsnių kelionė“ pasakoja apie tai, kaip priešiško mąstymo atsisakymas padeda žingsnis po žingsnio ne tik toleruoti, pažinti, bet ir pasimokyti iš kitokios kultūros ar pasaulėžiūros.
Filmo anonsas: