Kino centro „Skalvija“ archyvas
Garsus ukrainiečių kino režisierius Sergejus Loznica užfiksavo vieną audringiausių ir skausmingiausių šiuolaikinės Europos įvykių – Maidano revoliuciją. Jo sukurtas dokumentinis pasakojimas „Maidanas“ tapo vieninteliu didelės apimties filmu apie praėjusios žiemos revoliucinius įvykius Kijeve. Neatsitiktinai šis filmas „Skalvijos“ kino centre bus pradėtas rodyti jau nuo vasario 13 d. Nepriklausomybės dienos proga, Vasario 16-ąją, režisierius S. Loznica sutiko atvykti į Lietuvą ir pristatyti savo filmą „Skalvijos“ kino centro žiūrovams.
Režisierius pasakojo, kad „Maidanas“ sukurtas vos per tris mėnesius. Į Kijevo revoliucijos epicentru tapusį Maidaną jis išvyko gruodžio viduryje, tik išgirdęs apie ten bręstančius neramumus. Vokietijoje gyvenantis kino kūrėjas tuo metu ruošėsi kitam filmui, tačiau suvokė, kad ši istorija taip greitai nesibaigs ir turi būti užfiksuota.
„Kai nuvykau į Maidaną, iš karto supratau, kad pagrindinis filmo veikėjas – ne pavienis personažas, o žmonės. Pagrindinis herojus– tauta. Aš negaliu ir neturiu teisės stebėti kurio nors vieno asmens, nes prarasiu savo herojų. Tuomet atsiras personažas. O netgi keli personažai neatstos tautos. Vadinasi, kamera neturi nei judėti, nei sekti paskui vieną žmogų, visi planai turi būti bendrieji arba, blogiausiu atveju, vidutiniai“, –kalbėjo režisierius.
Naują medžiagą iš Maidano aikštės S. Loznica gaudavo beveik kasdien visą sausį ir vasarį. Čia užfiksuota visa emocijų amplitudė – nuo euforijos ir visuotinio solidarumo iki kruvinų grumtynių, nuo šventinio karnavalo iki didvyriškos drąsos, pasiryžus kovoti iki pergalės. Kaip politinis pasipriešinimas prasidėjusi Ukrainos revoliucija greitai virto galingu socialiniu, kultūriniu ir filosofiniu reiškiniu.
Filmo kūrėją ypač sujaudino tai, kad Maidano revoliucija įvyko be akivaizdaus lyderio ar vadovaujančios partijos. Šį reiškinį jis laiko unikaliu ir pabrėžia, kad revoliucija turi įvykti daugumos žmonių sąmonėje. Tuomet jie tampa pasirengę patys priimti sprendimus, prisiimti atsakomybę, o su tokiais piliečiais turi skaitytis bet kokia valdžia.
Montuodamas filmą S. Loznica sąmoningai atsisakė bet kokių komentarų ar balso už kadro, naudojo ilgus planus, įrašinėjo autentišką garsą iš įvykio vietos. Tokiu būdu dokumentininkas siekė maksimaliai panardinti žiūrovą į įvykių sūkurį. „Mano tikslas – atvesti žiūrovą į Maidano aikštę ir suteikti jam progą išgyventi 90 revoliucijos dienų“, – sakė kino kūrėjas.
Baltarusijoje gimęs S. Loznica pusę gyvenimo praleido Kijeve, vėliau mokėsi režisūros Maskvoje, o nuo 2001-ųjų apsigyveno Vokietijoje. Kinematografo ėmėsi sulaukęs 27 metų. Vieni garsiausių jo filmų – dokumentinis „Blokada“, vaidybiniai „Mano laimė“ (2010) ir „Rūke“ (2012) – pelnė ne vieną apdovanojimą prestižiniuose kino festivaliuose.
Dokumentiniai režisieriaus pasakojimai („Blokada“, 2006, „Pasirodymas“, 2008, „Peizažas“, 2003) buvo rodyti Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje. 2008 m. festivalyje lankęsis S. Loznica čia surengė ir kūrybines kino dirbtuves jauniesiems Lietuvos kino kūrėjams, vadovavo konkursinės programos žiuri.
