fbpx
Filmų apžvalgos, Repertuaro filmai

Užuominos apie „Meistrą ir Tatjaną“ (apžvalga)

Kadras iš filmo „Meistras ir Tatjana“ Festivalio „Scanorama“ archyvas
Kadras iš filmo „Meistras ir Tatjana“ Festivalio „Scanorama“ archyvas
Kadras iš filmo „Meistras ir Tatjana“
Festivalio „Scanorama“ archyvas

Dokumentiniam kinui skiriama vis daugiau ir daugiau dėmesio. Nemažai dokumentinių juostų patenka į konkursines didžiųjų festivalių programas, pelno reikšmingus apdovanojimus, o kino teatruose susilaukia ne mažiau žiūrovų negu vaidybiniai filmai. Natūralu, kad ir taip jau aukštai užkelta kartelė kyla dar aukščiau ir norint sukurti tikrai įsimintiną dokumentiką apie tam tikrą asmenybę jau nebeužtenka supažindinti žiūrovus su juostos herojaus veikla bei pakalbinti jo artimuosius.

Šios ir kitos aplinkybės verčia režisierius stengtis atrasti vis naujų istorijų pasakojimo būdų. „Meistre ir Tatjanoje“ tokiu tapo metaforiškas žvilgsnis į pro didinamą stiklą stebimas Vito Luckaus nuotraukas, tačiau gilesnio žvilgsnio į paties fotografo gyvenimą vis dėlto pritrūko.

Jau pats filmo pavadinimas suponuoja, kad režisierė turėtų susitelkti į tragišką bei negalinčią palikti abejingų Vito ir Tatjanos meilės istoriją. Kitu atveju, kam buvo rinktis tokį pavadinimą? Iš tiesų, didžioji filmo dalis skiriama būtent jai, tačiau kalbant užuominomis, pasakojama meilės istorija tarsi paskęsta rūke.

V. Luckaus nuotrauka Filmo kūrėjų archyvas
V. Luckaus nuotrauka
Filmo kūrėjų archyvas

Taip, apie ją kalbama, ja galima patikėti, bet režisierė tarytum blaškosi, nežinodama, kokį Vitą Luckų labiau nori parodyti: nonkonformisto kelią pasirinkusį menininką ar mylintį vyrą. Galų gale, suderinti šias abi puses jai paprasčiausiai neužtenka laiko.

Jautri tema, apie kurią ypač sunku kalbėti, todėl apie viską kalbama užuolankomis, daug ką nutylint. Suprantama, akivaizdžios spekuliacijos tragedija sukeltų visiškai atgrasią reakciją, tad siekiama to išvengti. Dokumentinio kino režisieriams neretai kyla noras apsaugoti filmo dalyvius, daugelį dalykų paliekant už kadro. Tik tam ne visada surandamas tinkamas būdas. Matyt, į panašias pinkles pakliuvo ir Giedrė Žickytė.

Galima būtų netgi pagirti režisierę už subtilumą, jeigu ne kai kurie kontroversiški bei abejotinos reikšmės epizodai. Pavyzdžiui, ar būtina buvo rodyti paskutinę filmo sceną, kurioje režisierė nusiveda Tatjaną į Vito savižudybės vietą? Ar tokio bandymo imituoti psichoterapijos seansą reikėjo žiūrovams? Juolab Tatjanai? Ar tikrai toks sprendimas, šiuo atveju, buvo būtinas? Ką juo norėjo parodyti?

Filmo „Meistras ir Tatjana“ kūrimas užtruko net septynerius metus. Akivaizdu, kad Giedrė Žickytė įdėjo į jį daug darbo. Daugelio žiūrovų po 2013 metais vykusios parodos šis filmas buvo ypač laukiamas. Žinoma, džiugu, kad mes pagaliau sulaukėme filmo premjeros, tačiau ar tai, kad filmas vis dėlto išvydo dienos šviesą savaime yra vertybė?

V. Luckaus nuotrauka Filmo kūrėjų archyvas
V. Luckaus nuotrauka
Filmo kūrėjų archyvas

Praėjusiais metais galėjome pamatyti net keletą puikių dokumentikos apie fotografus pavyzdžių. „Žemės druska“ (The Salt of the Earth, 2014) parodė, kad istoriją galima papasakoti praktiškai vien tik pasitelkus nuotraukas. Tam tereikia priversti jas „prabilti“, ko Giedrei Žickytei pasiekti vis dėlto nepavyko.

Tuo tarpu „Vivianos Maier atradimas“ (Finding Vivian Maier, 2013) netiesiogiai iškėlė klausimą, ar apskritai įmanoma pažinti kitą žmogų. Ar verta stengtis tą daryti? Žinoma, galime domėtis garsių menininkų biografijomis, skaityti jų interviu, memuarus, gilintis į jų kūrybą. Tačiau net tokiu atveju, negalime būti galutinai tikri, kad mūsų vaizduotėje susikurtas įvaizdis atitinka tikrovę. Šią paralelę su Viviana Maier galima būtų pritaikyti ir Vitui Luckui.

Lyginant su kitais mūsų šalyje kuriamais filmais „Meistras ir Tatjana“ tikrai nėra blogiausias pavyzdys. Žinoma, Giedrė Žickytė išlieka viena tų Lietuvos režisierių, kurios naujų filmų tikrai nekantriai lauksime. Visgi ankstesnė jos juosta „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ (jeigu sugebėsime pamiršti paskutinį Algirdo Kaušpėdo „monologą“ apie varles, kuris iš making of medžiagos kažkokiu visiškai neįtikėtinu būdu sugebėjo pakliūti į galutinį filmo variantą) tikrai paliko daug gilesnį įspūdį.

Filmo anonsas:

Komentarai

Kinas visada buvo labai svarbi mano gyvenimo dalis. Geriausiai tai, koks kinas man patinka apibūdina Tildos Swinton citata: „Už nebalintą veidą ir nelygią eiseną. Už realistišką šeimyninę sceną. Už skausmingą žodžių pasirinkimą. Už atvirą, o galbūt ir nelaimingą pabaigą. Už nuo pėdos slystanti batą ir jį pataisantį kojos judesį. Už sudaužytą kiaušinį ir išpiltą pieną. Už neaiškaus kalbėjimo idėją. Už kino erdvę, kur niekas nevyksta, bet viskas įmanoma.“ Gavus pasiūlymą prisijungti prie KINFO šeimos nusprendžiau neatsisakyti, nes tai puiki proga ne tik daryti tai, kas miela širdžiai, bet dar ir galimybė susipažinti su bendraminčiais.