fbpx
Filmų apžvalgos, Filmų žanrai, Repertuaro filmai, Siaubo filmai

„Vaiduoklių byla“. Šiurpina tik platus užmojis (apžvalga)

Kadras iš filmo „Vaiduoklių byla“
Šaltinis: imdb.com

Vasara ne tik už lango, bet ir kino salėse. Turiu omenyje komedijų ir siaubiakų perteklių – būtent jie naikina festivalių ir apdovanojimų pertraukos metu įsivyravusį štilį. Įprastai šio žanro filmai yra blogas ženklas. Nepykit. Kad ir kaip mėgčiau gerai sukaltą psichologinį terorą ar absurdišką juoda humorą, devynis kartus iš dešimties nusiviliu eiline Holivudo produkcija. „Vaiduoklių byla“ (Ghost Stories, 2018) balansuoja kažkur tarp įdomaus ir labai vidutiniško filmo, kurio didžiausias pliusas yra bandymas nutolti nuo šiuolaikinio Holivudo – tai juostos britiškumas bei keliama nostalgija.

Britiškumas atskleidžiamas per komedijos elementus. Kandūs dialogai, juodas humoras, pub‘ai ir kalvoti laukai su prašalaite avim. Subtilus humoras pagyvina filmą ir, nors yra integrali filmo dalis, neužgožia vystomos dramos ir siaubo/nejaukumo atmosferos.  Neretai įdomūs kameros rakursai taip pat priverčia vienu metu ir pakikenti, ir nuslopinti juoką įtampoje. Komedijos bei pašaipos objektu savotiškai tampa ir nepaaiškinami, mistiniai įvykiai, tikėjimas vaiduokliais. Pagrindinis filmo veikėjas Filipas Goodmanas (Andy Nyman) kuria laidą, kurioje išaiškina apsimetėlių aiškiaregių apgavystes ir viskam siūlo racionalų, logišką požiūrį. Goodmanas siekia ištirti ir tris neaiškius, galimai paranormalius atvejus, kurie ir tampa filmo ašimi. Kitaip sakant, „Vaiduoklių byla“ yra meta filmas, nesukeliantis prieštarų pasakojime ir visai sėkmingai išpildantis savo pagrindinę mintį. 

Kadras iš filmo „Vaiduoklių byla“
Šaltinis: imdb.com

Kaip bebūtų, „Vaiduoklių byla“ nėra komedija. Filmo kūrėjai užsimoja nagrinėti ganėtinai rimtas temas – psichologinį smurtą, santykį su religija, santykius su šeima, kaltės jausmą, psichines ligas, savižudybę… Sąrašas ilgas. Pernelyg ilgas. Taip, mes visi suprantame, jog siaubo filmai paprastai yra ne dvasių medžioklė, o alegorija kažkuriai iš didžiųjų gyvenimo problemų. Kaip ir žmonių patiriamos nepaaiškinamos istorijos (tą viso filmo eigoje bando įrodyti Goodmanas). Bet tiek rimtų problemų negali aptarti net rimta trijų valandų drama, o ką jau kalbėti apie pramoginį siaubiaką.

Atmetus kūrėjų pretenzijas ir grandiozinius užmojus, nuojauta kužda, jog „Vaiduoklių byla“ vis vien bus paveiki, o didžiausią efektą padarys 25–40 metų amžiaus grupei. Žmonėms, kuriems siaubo antologijos forma primins vaikystėje žiūrėtas „Pasakėles iš rūsio“ (Tales from the Crypt, 1989–1996), o filmo twists and turns asocijuosis su prieš dešimt-penkiolika metų populiariais psichologiniais trileriais. Nostalgiškumo efektas kartu su komiška filmo puse leidžia žiūrėti „Vaiduoklių bylą“ neįpareigojančiai, su pasimėgavimu. Smagi ir nebuka pramoga.

Tiesa, nei „Pradink“ (Get Out, 2017), nei „Tylos zonos“ (A Quiet Place, 2018) – itin puikiai sukaltų paskutinių metų žanrinių filmų – lygmens nesitikėkit. „Vaiduokliu byla“ vis dar yra lengvas, vasariškas siaubo filmas. Jame pilna netikėtai iššokančių pabaisų, dvasių, demonų – pigių jumpscare’ų, kurių buvimo niekaip nepateisins „norėjome pasijuokti iš siaubo žanro elementų“ paaiškinimas, nes kyla ne juokas, o žiūrovai kėdėse. Sakykit, ką norit, bet tokie gąsdinimo metodai tik verčia piktintis režisūra. Scenarijus, nors padalintas į penkias aiškias dalis (įžanga, trys siaubo istorijos, išrišimas), susuktas elipse – įdomu, žinoma, sveikintina, bet ir nieko ypatingo, nieko, ko žiūrovai nebūtų matę anksčiau.

Norite pamatyti Martiną Freemaną ne geriečio daktaro Watsono/Bilbo, o creepy maklerio, baugesnio už vaiduoklius, vaidmenyje? Esate žanro gerbėjas, norintis pažiūrėti bent kiek kokybiškesnį siaubiaką? Mėgstate mįsles ir esate Filipas Goodmanas – racionaliai pagrįsite, jog bildukai neegzistuoja? Jei bent į vieną klausimą atsakėte teigiamai, nueikite pažiūrėti „Vaiduoklių bylą“. Jeigu ne – jūsų dėmesio vertesnės tos gražios saulėtos dienos už kino teatro ribų.

Filmo anonsas:

Komentarai
Domiuosi politika ir žmogaus teisėmis, todėl nenuostabu, kad būtent šių aspektų pirmiausia ir ieškau žiūrimuose filmuose. Net ir ne visuomet užsimindamas tiesiogiai, kinas, nori nenori, plėtoja tam tikrą problematiką ir jos diskursą vien paties paminėjimo, vaizdavimo faktu. Kad ir kokie fantastiški ir neįtikėtini bebūtų, filmai kalba apie tas pačias realaus pasaulio problemas. Tik nenuspėjama tampa riba: kas kam daro įtaką – realybė kinui ar kinas realybei. Prieš maždaug šimtą metų pirmas bučinys kino ekranuose sukėlė pasipiktinimą dėl atvirumo. Normos pakito, tačiau atsirado kiti nepatogumai, apie kuriuos kalbėti privalo ir kinas. Suvokimas keičiasi, scenos atvirėja, o aš žiūriu filmus ir noriu pasidalinti savo apžvalgomis su Tavimi. Tai nereiškia, kad visur reikėtų tikėtis politinio aspekto. Kartais filmas tam nepasiduoda, o kartais norisi ko nors lengvo prie puodelio kavos.