Festivalio „Scanorama“ archyvas
„Vaiko pozicija“ (Pozitia copilului, 2013) tik trečiasis Calino Peterio Netzerio filmas, tačiau jis tęsia kito garsaus rumunų režisieriaus Cristiano Mungiu pradėtą darbą. Jau pripratome, kad rumunų kinas dažniausiai kalba apie socialines temas ir šis kartas nėra išimtis. Pristatinėdama filmą žiūrovams Gražina Arlickaitė akcentavo rumunų gebėjimą vaizduoti totalitarizmo refleksiją taip, kad ji būtų supranta visam pasauliui. Negalima nesutikti su šiuo teiginiu, žinant, rumunų filmai nuolat tampa didžiausių kino festivalių dalyviais bei laureatais. Tuo labiau šiais metais Netzerio „Vaiko pozicija“ Berlyno kino festivalyje pelnė pagrindinį prizą – „Auksinį lokį“.
Juostos pradžioje žiūrovas sužino, kad Barbu partrenkia keturiolikmetį vaiką, pastarasis miršta, o Barbu nuvežamas į policiją. Svarbu paminėti, kad nukentėjusi šeima gyvena daug vargingiau už pasiturinčius sostinės gyventojus. Barbu laukia nuo trejų iki penkiolikos metų kalėjimo, priklausomai nuo teismo sprendimo. Ko gero, filmas taip ir baigtųsi šioje vietoje, jeigu ne pagrindinio herojaus motina Kornelija.
Režisieriaus dėmesį patraukė vaikų ir tėvų santykiai. Nieko keisto, juk ši amžina problema vargu ar kada nors bus išspręsta ir praras savo aktualumą. Tėvai yra pasiryžę dėl savo vaikų padaryti bet ką – tai tema, kurią jau nagrinėjo daugybė skirtingų režisierių. „Vaiko pozicijoje“ Netzeris kaip tik ir vaizduoja šią puikiai pažįstamą istoriją, atsižvelgdamas į Rumunijos realijas. Įdomi scena, kai trukčiojanti kamera palydi Korneliją į policijos nuovadą, kurioje Barbu bando aprašyti tragiškus įvykius. Jam iš dešinės sėdi pripažinti savo kaltę patariantis pareigūnas, o iš kairės – motina, jau spėjusi susidaryti savąją įvykio versiją.
Nepaisant to, kad Barbu jau trisdešimt ketveri metai, jis elgiasi kaip visiškas nesubrendėlis. Būdamas apatiškas, sąmoningai ar ne, jis atiduoda iniciatyvą į savo motinos rankas. Žiūrovui leidžiama pasirinkti, kurią kartą palaikyti. Viena vertus, nesugebantis priimti nei vieno atsakingo sprendimo bailys nesukelia didelių simpatijų, tačiau ką gali padaryti motina, norėdama kontroliuoti savo sūnaus gyvenimą, ir kur yra riba, kurios peržengti jau negalima?
Kornelija drąsiai parenka, jos manymu, vertas skaityti knygas savo sūnui, ryžtasi neįleisti marčios į namus bei nė sekundei neabejoja dėl liudytojų papirkimo. Pinigai, ryšiai, abiem pusėms naudingi sandoriai – tai tik dalis priemonių, kuriomis siekiama išgelbėti „suaugusį kūdikį“. Tragiškai pasibaigusią avariją Netzeris palieka už kadro, dar daugiau – jo apskritai nedomina, reikia Barbu nuteisti ar ne.
Festivalio „Scanorama“ archyvas
Režisieriui daug įdomiau rodyti tą Rumunijos visuomenės sluoksnį, kuriam beveik nėra neįmanomų dalykų. Korupcijos vandenyne paskendusiems policijos, politikos bei verslo atstovams pinigų sumos vokeliuose bei atsidėkojimai paslaugomis už paslaugas yra visiškai įprasta, svarbiausia, tik tinkamai suformuluoti savo prašymą. Vėlgi režisierius stengiasi nevertinti niekieno poelgių, todėl įvykiai kartais vaizduojami netgi perdėtai santūriai.
Korneliją vaidinanti viena garsiausių rumunų aktorių Luminita Gheorghiu, be abejo, yra centrinė filmo herojė. Nepaisant pakankamai stereotipinio motinos, kuri nesugeba atsirišti nuo savo sūnaus, vaizdavimo, aktorei pavyko išvengti karikatūrinių bruožų bei pateisinti savo karingą būdą begaline meile. O dėl Barbu, praktiškai nuo pat siužeto pradžios žiūrovui tampa aišku, kad pastarasis yra ne fiziškai, bet psichiškai nesubrendęs. Iš dalies, galima sakyti, kad jis vis dar yra vaikas, kitaip – embrionas. Besirutuliuojant siužetui embrionas tobulėja. Filmui įpusėjus, jis išdrįsta pakelti balsą prieš savo motiną. Apie jokią abipusę meilę negali būti nei kalbos, anot sūnaus, geriau būtų, jeigu visa jos karta išmirtų.
Viena dramatiškiausių filmo scenų – dviejų motinų susitikimas. Viena iš jų ką tik prarado vaiką, o kita pasiryžusi viskam, kad tik išgelbėtų savąjį. Besistengdama pateisinti savo sūnų, kuris netgi neišlipo iš automobilio po kraupios autoavarijos ir jų pokalbio metu taip pat ten sėdi, Kornelija stengiasi pabrėžti gerą sūnaus širdį ir tai, kad jis jai yra vienintelis. Paskutiniu faktu, žinoma, niekas neabejoja. Galiausiai griebiamasi su teisybe prasilenkiančių kalbų apie beveik idealų vaiką, kurio laukia puiki ateitis. Kornelijos veidu bėga ašaros, nepaisant visų jos trūkumų, ji nėra kvaila, todėl galima numanyti, kad ji puikiai suprantą savo žodžių beprasmiškumą, bet vis tiek nusprendžia suvaidinti šią komediją iki galo.
Praktiškai nebyli neapykanta motinai, besitęsianti ilgus metus, neatsiėjo be pasekmių. Barbu kamuoja daugybė psichologinių problemų, kurias geriausiai galėtų paaiškinti Froidas. Tik pačioje filmo pabaigoje Barbu pagaliau išdrįsta atvirai pakalbėti su Kornelija ir priima suaugusio žmogaus sprendimą. Jų santykiams, be abejo, reikia pertraukos, nepaisant to, kad motina niekaip su tuo nesutiktų.
Nors „Vaiko pozicijos“ negalima vadinti išskirtiniu filmu, tai labai brandus kūrinys, dar kartą parodantis rumunų kino svarbą bei aktualumą, o Calinas Peteris Netzeris įrodė mokantis kurti filmus, kurie būtų suprantami kiekvienam žiūrovui.
„Vaiko pozicija“
