fbpx
Festivalių filmai, Filmų apžvalgos, VDFF

VDFF15. Filmuose įkalintas neatskleistas „Vilkų gaujos“ pasaulis (apžvalga)

Kadras iš filmo „Vilkų gauja“ Šaltinis - latimes.com
Kadras iš filmo „Vilkų gauja“
Šaltinis – latimes.com

Kodėl žiūrime filmus? Vieni sukrečia ir ilgam įsirėžia į atmintį, kiti – tiesiog padeda atsipalaiduoti bei trumpam pamiršti realaus gyvenimo problemas. Iš kino mes mokomės, sužinome naujų dalykų tiek apie pasaulį, tiek apie save patį. Nenuostabu, kad kai kurių režisierių profesijos pasirinkimą nulėmė būtent kino teatruose praleista vaikystė. Pavyzdžiui, R. W. Fassbinderis, kurio filmų retrospektyva visai neseniai buvo rodoma „Skalvijoje“, vaikystėje kasdien žiūrėdavo po keturis penkis filmus ir vadino tą laikotarpį vienintele tikrąja mokykla, nulėmusią viso tolimesnio gyvenimo kelią. Be abejo, žiūrimi filmai gali suteikti savotišką pasaulio suvokimą, tačiau ar galėtų kinas visiškai atstoti žmogaus išsilavinimą? Būtent su tokia situacija teko susidurti pradedančiai amerikiečių režisierei Crystal Moselle.

Peruietis Oskaras ir amerikietė Sjuzen gyvena Manhatane, tačiau jų šeši sūnūs bei dukra keturiolika metų nematė miesto, kuriame gimė ir užaugo. Savo vaikus, kuriems suteikė vos ištariamus sanskritiškus vardus, jie nusprendė auginti namuose atsitvėrę nuo likusio pasaulio. Šio neįtikėtinai keisto sprendimo priežastys gana miglotos bei sunkiai paaiškinamos. Tėvas tvirtina, kad Niujorkas – ne ta aplinka, kurioje jis norėjo gyventi su savo žmona bei auginti vaikus, tačiau viskas susiklostė ne taip, kaip jis planavo, todėl jie nusprendė tiesiog nekontaktuoti su kitais žmonėmis. Motina iš dalies jam pritaria. Jos manymu, kaimynystė nėra tokia gera, kokia jie norėtų, kad būtų, todėl jie paprasčiau išlaiko distanciją. Žmona pabrėžia, kad tiesiog norėjo, jog vaikų brendimo patirtis būtų kitokia negu jos.

Už šių keistų, neįtikinamų kalbų slepiasi tėvo uždarumas, nenoras bendrauti bei polinkis išgerti išaugęs į tam tikrą paranojos būseną. Oskaras tiki, kad vyriausybė – niekšiška organizacija, kuri kontroliuoja mus visus tarsi robotus, o pačią darbo idėją tapatina su vergove visuomenei. Jo įsitikinimu, žmonija privalo ištrūkti iš šio liūno, o darbo neturėjimas – viena jo asmeninio maišto formų. Pats tėvas sako, jog tiesiog nenorėjo, kad jo vaikai jaustų socialinį spaudimą. Troško suteikti jiems laisvę nuo valstybės priespaudos, todėl nusprendė tiesiog įkalinti juos savo namuose. Jis tikina, kad paprasčiausiai negalėjo pasielgti kitaip, ir tikisi, kad vaikai suvokia, jog mes visi esame gyvenimo aplinkybių aukos.

Kadras iš filmo „Vilkų gauja“ Šaltinis - thewolfpackfilm.com
Kadras iš filmo „Vilkų gauja“
Šaltinis – thewolfpackfilm.com

Crystal Moselle sutelkia dėmesį į šešių brolių istoriją, iš pasakojimo praktiškai eliminuodama jų specialiuosius poreikius turinčią seserį. Patys berniukai režisierę taip pat domina tik kaip tam tikras kartu veikiantis mechanizmas. Vienas iš berniukų bando metaforiškai apibūdinti jų vaikystę, tarsi tėvas būtų žemės savininkas, o jie – žmonės, kurie privalo dirbti žemės darbus. Tuo tarpu kitas – pastebi, kad jie gyveno kalėjime, kurio prižiūrėtojas buvo jų tėvas. Namus vaikai palikdavo tik labai retais atvejais, prižiūrimi tėvų.Jiems buvo įsakyta ne tik nebendrauti su nepažįstamais, bet netgi apskritai nežiūrėti į kitus žmones. Oskaras vienintelis turėjo raktus nuo buto durų, todėl jie džiaugdavosi, kai pavykdavo išeiti į lauką bent keletą kartų per metus.

Jų išsigelbėjimu tapo kinas. Vaikai leido dienas žiūrėdami filmus, kruopščiai užrašinėdami dialogus, kurdami dekoracijas, kostiumus ir netgi pervaidindavo savo mėgstamų filmų versijas. Tarantino, Nolano, Scorsese`s filmai leisdavo įsivaizduoti, jog jie gyvena tokį gyvenimą, kokį pamato, o kostiumų gamyba numalšindavo kūrybos poreikį. Nepaisant to, kad berniukai neturėjo tiesioginio ryšio su pasauliu, o vienas iš jų prisipažįsta ilgą laiką nežinojęs, kas yra „Google“ paieškos sistema, jie stebėtinai gerai moka populiariausių filmų sąrašus. Pavyzdžiui, neabejoja, kad „Pilietis Keinas“ yra geriausia visų laikų juosta, o „Žiedų valdovas“ patinka praktiškai visiems. Režisierė nedetalizuoja, ar vaikai turėjo prieigą prie interneto, kas taip pat galėjo turėti įtakos jų pasaulio suvokimui. Kita vertus, berniukai galėjo šios faktus sužinoti žiūrėdami televiziją.

Filmuose esame matę ir daugiau vaikų auginimo izoliacijoje pavyzdžių. Pavyzdžiui, S. Coppolos juostoje „Jaunosios savižudės“ (The Virgin Suicides, 1999) motiną žengti šį radikalų žingsnį paskatina jos puritoniškumas, o merginų kasdienybę praskaidrindavo vinilinės plokštelės ir kelionių žurnalai. Dar daugiau sąsajų galima pastebėti su Yorgoso Lanthimoso „Iltiniu dantimi“ (Kynodontas / Dogtooth, 2009). Atmetus iš dalies siurrealistinį graikų režisieriaus pasakojimo būdą, tėvai taip pat pasirinko radikalų būdą, siekdami apsaugoti savo vaikus nuo išorinio pasaulio, o vaikai pradeda maištauti pamatę „Rokį“ ir „Nasrus“. Abiem atvejais tėvų bandymas sukurti utopinį pasaulį savo vaikams subliūkšta. Žinoma, „Vilko gaujos“ atveju, įspūdį dar sustiprina tai, kad tai dokumentinis kinas.

Kadras iš filmo „Vilkų gauja“ Šaltinis - collider.com
Kadras iš filmo „Vilkų gauja“
Šaltinis – collider.com

Crystal Moselle dalinamuose interviu pasakoja šiuos vaikinus sutikusi atsitiktinai gatvėje. Jos dėmesį patraukė vienoda jų apranga – juodi kostiumai, balti marškiniai, juodi kaklaraiščiai bei akiniai nuo saulės. Visai kaip Tarantino „Pasiutusių šunų“ (Reservoir Dogs, 1992) herojai. Pakalbinusi berniukus, režisierė palengva sužinojo visą jų istoriją. Tačiau visa tai lieka už kadro, kaip ir daugelis kitų dalykų. Kodėl tėvai, kurie ištisus keturiolika metų buvo įsitikinę, kad atsitvėrimas nuo likusio pasaulio – vienintelis būdas išlikti savimi, staiga įsileidžia į savo namų tvirtovę nepažįstamą žmogų? Maža to, pasakoja apie save, sutinka, kad juos filmuotų, leidžia bendrauti su vaikais, galiausiai lyg niekur nieko leidžia vaikams išeiti. Ir viskas. Tarsi tų keturiolikos metų net nebūtų buvę.

Aišku, sunku rasti logikos žmonių sprendimuose, kurie apskritai sunkiai paaiškinami sveiku protu, tačiau Crystal Moselle, nežinia, sąmoningai ar ne, nesistengia atsakyti į daugybę kylančių klausimų. Pavyzdžiui, apie tai, kaip vaikinams sekasi prisitaikyti realybėje vėliau sužinome tik iš labai paviršutiniškų frazių. Nieko keisto, kad jie daugiausiai kalba apie kiną, o išėję į lauką pradeda atrodyti, kad pakliuvo į trimatį filmą, tačiau norėtųsi išvysti ne tik tai jų pirmąją išvyką į kino teatrą.

Suprantama, pati „Vilkų gaujos“ istorija neįtikėtinai stebina savaime ir, vargu, ar galėtų palikti abejingą bent vieną žmogų. Tai patvirtina ir pelnytas „Didysis žiuri prizas“ už geriausią dokumentinį filmą Sandanso festivalyje. Argi galėjo būti kitaip, kai daugiau negu prieš dvidešimt metų ten pat nugalėjo tie patys „Pasiutę šunys“, kuriuos taip nuoširdžiai stengiasi atkartoti „Vilkų gauja“.

Filmas bus rodomas „Vilniaus dokumentinių filmų festivalio“ metu:

09.17, ketvirtadienis, „Skalvija“, 17:00;

09.19, šeštadienis, „Pasaka“, 19:45;

09.27, sekmadienis, „Skalvija“, 17:00.

Filmo anonsas:

Komentarai

Kinas visada buvo labai svarbi mano gyvenimo dalis. Geriausiai tai, koks kinas man patinka apibūdina Tildos Swinton citata: „Už nebalintą veidą ir nelygią eiseną. Už realistišką šeimyninę sceną. Už skausmingą žodžių pasirinkimą. Už atvirą, o galbūt ir nelaimingą pabaigą. Už nuo pėdos slystanti batą ir jį pataisantį kojos judesį. Už sudaužytą kiaušinį ir išpiltą pieną. Už neaiškaus kalbėjimo idėją. Už kino erdvę, kur niekas nevyksta, bet viskas įmanoma.“ Gavus pasiūlymą prisijungti prie KINFO šeimos nusprendžiau neatsisakyti, nes tai puiki proga ne tik daryti tai, kas miela širdžiai, bet dar ir galimybė susipažinti su bendraminčiais.