VDFF archyvas
Ar vaikystėje su artimaisiais važiuodavote prie ežero? Į Trakus, į Palangą? Režisierius Travisas Wilkersonas taip pat daug važinėdavo, tik po branduolinių ginklų saugyklų vietas. Jo šeima buvo apsėsti karo ir Sovietų Sąjungos baimės. Praėjus 30 metų ir prezidentu išrinkus Donaldą Trumpą, T. Wilkersono nerimas grįžo. Šios nuotaikos artimos ir mums dabartiniu laikotarpiu: kam sugrįžo Šaltojo karo laikų nerimas, kas jį patiria pirmą kartą, tačiau branduolinio karo baimė yra kaip niekada nemaloniai arti. Ir vis tik filmas „Branduolinė šeima“ gali neatitikti dabartinio Vidurio Rytų Europos gyventojo nuotaikų, ar net nemaloniai suerzinti.
Prieš kritikuojant režisieriaus pasakojimo sprendimus, būtina priminti du dalykus: kūrėjų (filmo režisieriai du: sutuoktiniai Erin ir Travisas Wilkersonai) gyvenimo aplinkybes bei filmo stiliaus manierą. Šį dokumentinį filmą Wilkersonai sukūrė baimindamasi D. Trumpo nekompetencijos, dar gerokai iki karo Ukrainoje. Režisierius užaugo Denverio apylinkėse – tai viena iš vietų, kur JAV laiko branduolinius ginklus ir yra atlikę bombos detonavimo testus. Vartodamas frazę „branduolinė apokalipsė“, Wilkersonas kalba ne apie teorinę galimybę, o savo šeimos patirtį.
Šeštajame dešimtmetyje „Rocky Plants“ gamykloje Kolorade įvyko gaisras, dėl kurio pasklido radioaktyviosios dalelės. Greta esančių miestelių gyventojai informuoti nebuvo. Be to, T. Wilkersono tėvas žuvo dėl „oranžinio agento“ (Agent Orange) – tai cheminis ginklas, kurį JAV naudojo Vietnamo karo metu.
Kitaip tariant, Wilkersonų baimės dėl neatsargaus elgesio su masinio naikinimo ginklais yra pagrįstos, kaip ir aktyvus prašymas šių ginklų atsisakyti. Kitas svarbus aspektas – „Branduolinė šeima“ sukurta pagal Trečiojo kino principus: filmų režisierius matomas ne kaip autorius, o kaip kolektyvo dalis, o per filmus itin skatinamas socialinis aktyvizmas. Wilkersonai deklaruoja moralinę poziciją ir primygtinai siūlo ją žiūrovams, todėl svarstymai apie jos pobūdį yra kaip niekada priimtini.
Režisieriai konstruoja filmo pasakojimą ir pakankamai enciklopediškai – pateikdamas faktus, istorijas, papildydamas jas nuotraukomis ar vaizdo įrašais, ir pridėdami individualų savo šeimos pasakojimą. Paprastoji pasakojimo dalis yra labai įdomi, ypač nesusipažinus su tam tikromis JAV istorijos detalėmis. Kita vertus, įtraukiama nemažai pasakojimo atšakų, nuo kurių žiūrovai greitai nustumiami (nukrenta tiesiai į „Wikipedijos“ glėbį – apie daug ką norisi pasiskaityti išsamiau).
Be to, emocingiau paveikūs T. Wilkersono įsiterpimai pradeda skambėti įtartinai. Perpasakodamas Manhatano projekto idėją, režisierius kritikuoja JAV užsispyrimą sukurti atominę bombą, nes nuo 1942 m. Nacistinė Vokietija šio branduolinio ginklo gamybos nebeplėtojo. Bombos testavimas galėjo turėti nenuspėjamų pasekmių: mokslininkai baiminosi, jog po detonavimo užsidegs ore esantis azotas – kitaip tariant, gyvybė Žemėje būtų sunaikinta. Iki dabar teisybės testas išlaikomas. Tačiau T. Wilkersonas priduria, kad JAV ir toliau plėtojo savo branduolinio ginklo programą, o Hitleris, išgirdęs nuogąstavimus, greitai ją nutraukė, nes „jis nevadovautų gyvybės Žemėje naikinimui“.
Tokie pareiškimai kelia abejones dėl režisierių teiginių tikrumo. Net ir atmetus ne laiku paminėtą Hitlerį (filmo kontekste atrodo, lyg režisieriai linktelėtų jam – „pagarba“), kodėl Nacistinė Vokietija nepagamino atominės bombos, nėra vienareikšmiškai aišku. „Atominė šeima“ pristatoma ne tik kaip dokumentika, bet ir kaip komedijos žanro filmas – galbūt šis paminėjimas turėjo būti juodojo humoro aspektas? Vis tik man, dažniau nusijuokiančiai ne vietoje, juokinga nebuvo nei ši, nei kuri kita filmo ištrauka, kad ir kaip besistengčiau.
Tad ir kiti Wilkersonų teiginiai pradeda atrodyti neįtikinami. Galų gale, kad ir kaip ir norėtųsi pritarti idėjai, jog pasaulyje be branduolinio ginklo būtų saugiau, sunku negalvoti apie dabartinę situaciją. Net ir Wilkersonai užsimena, jog diskusijos apie Manhateno projektą apgaubtos istorinio nerimo – o kas, jei priešai sukurs bombą pirmieji, o kas, jei? Kad ir kaip norėtųsi įsijausti į režisierių išgyvenimus, europiečiams žiūrovams jaučiant „o kas, jei“ nerimą, matyti JAV paruoštas raketas yra labiau raminantis nei pasipiktinimą iššaukiantis vaizdas.
Šalia pasakojimo apie branduolinį ginklą ir jo pavojus, Wilkersonai įveda dar vieną dimensiją – Amerikos kolonizaciją. Ši dalis taip pat asmeniška režisieriams: Erin Wilkerson šeima kilusi iš vietinių Amerikos gyventojų. Filme vedama paralelė tarp kolonializmo ir masinių ginklų gamybos. „Užimk žemę su ginklu; žemė tampa ginklu; nutaikyk ginklą į galvas“, – kartojama filme ir pagrindžiama pavyzdžiais. Ten, kur anksčiau gyveno ir buvo sunaikintos vietinių gyventojų gentys, atsirado vario kasyklos, vėliau užteršusios ežerus. Visa tai skamba kaip įdomi medžiaga, apie kurią sužinome per mažai, per padrikai ir per didelį nuotolį. Ištraukos pertraukiamos belakstančių Wilkersonų vaikų kadrais. Be to, asmeniškas archyvas mažai kuo skiriasi nuo atsitiktinės šeimos sukauptos vaizdo medžiagos. Intencija lyg ir aiški, bet žiūrėti į vaikų žaidimų aikštelę, taip ir nesužinant apie Wilkersonus daugiau nei kelis faktus apie jų šeimą (paminėtus ir šio teksto pradžioje), nėra labai įdomu.
„Branduolinėje šeimoje“ pasakojama jautri istorija: režisierių baimės ir pasvarstymai pagrįsti – tačiau nelabai įtraukiantys. Filmas palieka padrikumo, faktinio netikslumo įspūdį, o galiausiai – ir nuobodulį. Ieškantiems nusiraminimo dėl branduolinio ginklo nerimo, siūlyčiau pažvelgti į kitus VDFF programos filmus, arba paįvairinti išvykų su artimaisiais vietas.
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2022“ tekstas
