„Oho, kaip gražiai padaryta“ – aplanko pirmoji mintis vos pradėjus žiūrėti Kristinos Buožytės ir Bruno Samper filmą „Vesper“ (2022). Pro stalkerišką rūką ir lietuviško rudens plynę praskrenda dronas – vienas filmo veikėjų. Jis seka paskui Vesper – pagrindinę juostos heroję, paauglę, purvo vagoje ieškančią maisto likučių. Aplink pūpso smegenų formos metaliniai objektai (taip ir likau nesupratus, kas tai). Visi tyli: galima susikaupti ir stebėti, ar dronas atsispindi balose, ar animacija sėkminga. Likusio filmo metu įspūdžiai liks tokie patys: šiek tiek daugiau sužinosime apie Vesper, droną, siužetą, tačiau ir toliau liks daug tylos, o didžiausią susidomėjimą kels vizualizacijos.
„Vesper“ pasakoja apie paauglės pastangas išgyventi postapokaliptiniame pasaulyje, kuriame labiausiai trūksta maisto. Priešistorė, kodėl ir kokia katastrofa įvyko, sužinome pradiniuose filmo titruose, tačiau ji nėra itin svarbi. Esmė, jog daugumai žmonių sunku verstis: jie gauna sėklų, užprogramuotų veikti taip, jog derlių atneštų tik vieną sezoną. Šios formos maistą dalina Citadelių – miestų-centrų – gyventojai, nuo likusiųjų atsitvėrę draudimais, fauna, derlinga flora ir aukštu pragyvenimo lygiu.
Vesper rūpinasi neveiksniu tėvu – technologijų dėka šis gali bendrauti ir judėti tik per droną. Taip pat yra blogietis kaimynas, išnaudojantis savo pavaldinius vaikus (pardavinėja jų kraują), o kiek vėliau atsiranda Vesper išgelbėta Citadelės gyventoją. Siužeto detalių pakankama, o galimybių jam plėtotis lyg ir yra, tačiau „Vesper“ išlieka pakankamai nuobodžiu reginiu.
Pirmiausia, veikėjai yra gana neįdomūs. Tėvas-dronas tėra rūpestingas balsas, kartojantis Vesper būti atsargesnei. Kaimynas – paskutinis pašlemėkas, iš savo veiksmų gaunantis neaišku kokią naudą. Citadelės gyventoja atrodė intriguojanti, tačiau ją greitai užgožia rūkas, pliurzė ir piktas kaimynas.
Daugiausiai potencialo turi pagrindinė veikėja Vesper, tačiau viso filmo ji neišveža, nes didžiąją dalį atlieka antraeilius veiksmus: bent porą kartų eina pas kaimyną, neša tėvą-droną remontui, vaikšto po purvyną, kažko ieško (tai maisto, tai Citadelės gyventojos bendrakeleivio). Šie veiksmai nėra beprasmiai – Vesper bando išlikti arba pagelbėti kitiems, tačiau jos konfrontacijos (su alkiu, kaimynu, pavojumi) nekelia adrenalino. Galbūt todėl, jog koncentruojamasi į ėjimo procesą, kuris savaime apie Vesper pasako nedaug.
Vidutinių platumų Centrinės Europos gyventojui rodoma aplinka atrodys ne griūvantis pasaulis, o lapkritis: atšiauru, nėra šviežių daržovių, pusvalandį šviečia saulė, netoliese vaikai tyčiojasi iš nepritampančių bendraamžių. Tam tikra prasme, sava ir matyta. Skirtumas išryškėja tada, kai ekrane rodoma pakitusi gamta: judantys grobuoniški vijokliai, spindintys grybai. Sporoms užpuolus žmogų, „Vesper“ įgauna net šiek tiek kūno siaubo žanrui būdingų efektų. Įdomu ir kai Vesper tyrinėja modifikuotas sėklas, imasi biologinių eksperimentų. Bet šių scenų filme nėra gausu, be to, jos dažnai mažai išplėtotos.
Galiausiai, filmas kenčia dėl neaiškios auditorijos. Dar prieš eidama į seansą, girdėjau atgarsius „čia vaikams“. Na, mažiesiems tikrai nerekomenduoju. Filmas jiems bus tiek per lėtas (trūksta nuotykių), tiek ir per baisus ar žiaurus. Gerą filmą vaikams mėgsta ir suaugusieji, tačiau „Vesper“ atveju jis nei pakankamai vaikiškas/mielas, nei siūlantis daugiau nei geriečiai/blogiečiai, teisinga/neteisinga skirtis.
„Vesper“ nėra blogas filmas. Kūrėjus norisi už pagirti įspūdingą apipavidalinimą, už pakankamai natūralius pokalbius ir vaidybą, geras intencijas, gražią žinutę. Tiesiog „Vesper“ yra labai vidutiniškas ir greitai užmirštamas: jis per ilgas, ištemptas, veikėjai įkūnija vieną ar kitą poziciją. O aplink vien tuštumos ir toliai, gūdi tyla, nekalbūs žmonės ir bespalvis arimas.
Filmo anonsas:
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2022“ tekstas
