Pavojingas dėl krikščioniškų, pagoniškų, mistinių elementų ir atitolimo nuo realizmo – taip sovietų cenzūra įvertino ukrainiečių režisieriaus Yuri Ilyenkos siurrealistišką kino pasaką „Kupalos išvakarės“ (1968). Jau birželio 3 dieną uždrausto filmo peržiūra įvyks Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus Muzeotekoje. Tai bus antrasis kino leidybos kompanijos „Taip toliau“ organizuojamo kino klubo, kuris šiemet skiriamas draustiems filmams, seansas.
Filmas „Kupalos išvakarės“ sukurtas pagal Mykolos Hoholio, sovietų pripažinto ir todėl pasisavinto ukrainiečių autoriaus, novelę, kuri kartais pavadinama ukrainietiškąja „Fausto“ variacija. Tai meilės istorija apie jauną valstietį Petro ir jam nepasiekiamą šeimininko dukrą. Kai Kupalos naktį neviltyje paskendęs Petro sutinka Basavriuką – tikriausiai patį velnią, šis pasiūlo sandėrį, leisiantį Petro gauti tai, ko jis geidžia.
Ilyenko buvo vienas iš XX a. septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose iškilusios Ukrainos poetinio kino srovės atstovų, kurių kūryboje jungėsi poezija ir rezistencija. Ši kino srovė ženkliai prisidėjo prie Ukrainos kinematografijos identiteto susiformavimo.
Vizualiame ir siurrealistiškame pasakojime Ilyenko įpina gilius Ukrainos mitologijos sluoksnius ir būtent dėl to sulaukė tuometinės valdžios nemalonės. Cenzūra filmą laikė pavojingu dėl krikščioniškų, pagoniškų ir mistinių elementų, atitolimo nuo realizmo, nes filme beveik nėra „tikro“ gyvenimo, darbo, gamyklų, kolūkių. Jis taip pat neįtiko dėl formalizmo, kadangi tokia estetinė laisvė traktuota kaip politinis protestas.
Susigrąžinta kino istorija
Ilgus dešimtmečius kultūrinis Rusijos imperializmas užgožė išskirtinai ukrainietišką indėlį į kino istoriją. Filmai buvo draudžiami, kūrėjai represuojami ir priversti atstovauti Sovietų Sąjungai. Viešojoje erdvėje iki šiol dažnai tenka priminti, kad daug svarbių kino istorijai autorių buvo kilę iš Ukrainos – Dziga Vertovas, Oleksandras Dovženko, Larisa Šepitko, Kira Muratova, Yuri Ilyenko.
Viena iš institucijų, užsiimanti Ukrainos kino paveldo išsaugojimu ir atstatymu, yra Oleksandro Dovženkos centras Kijive. Centras ir jo archyvas atkuria Ukrainos kultūrinio identiteto ir nepriklausomybės istoriją ir taip priešinasi Kremliaus naratyvui, kuriame Ukraina tėra Rusijos dalis. Centras nepailstamai veikia karo metu ir specialiai šiai peržiūrai suteikė filmo kopiją.
„XX amžiaus pradžioje Ukraina buvo savarankiška kino pasaulio dalyvė, tokia pat kaip Vokietija ar Lenkija. Kaip mes sakome, 1920-aisiais Ukraina turėjo savo Holivudą. Valstybinis kino monopolis – VUFKU (Visos Ukrainos foto-kino administracija) – apėmė visą kino gamybos ciklą. Ten dirbo aktoriai, režisieriai, platintojai ir t. t. Jie turėjo savo institutą, savo švietimo ir reklamos sistemą, tačiau 1930-ųjų pradžioje ši organizacija buvo panaikinta Maskvos vyriausybės sprendimu“, – sako centro vadovė Olena Honcharuk.
Jos teigimu, daugelis studijos pagrindinių kūrėjų buvo įkalinti arba sušaudyti, kai 1930-aisiais Stalinas ėmė slopinti Ukrainos nacionalinį atgimimą. Visos kopijos filmų, kurie buvo sukurti Ukrainoje arba kuriuose dalyvavo ukrainiečių režisieriai, buvo perkeltos į Rusiją. Taip Ukraina prarado dalį savo istorijos ir kino atminties.
Dalį filmų pavyko susigrąžinti tik 1991-aisiais, šaliai tapus nepriklausoma. Juostų buvo rasta Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Argentinos, net Japonijos archyvuose. Tarp uždraustų ir per atsitiktinumus išsaugotų filmų buvo ir pirmieji režisieriaus Ilyenko filmai „Šulinys ištroškusiems“ (1965) bei „Kupalos išvakarės“.
Įkvėpė amerikietiškąjį „Nosferatu“
Nepaisant spaudimo ir draudimų, Ukrainos poetinis kinas paliko gilų pėdsaką kultūroje. Jis tapo estetiniu ir tautiniu pasipriešinimu, nes kurtas ne pagal nurodymus, bet pagal vidinę būtinybę. Šie filmai suformavo pagrindą vėlesniam nepriklausomos šalies kinui ir iki šiol įkvepia naujas kūrėjų kartas ne tik Ukrainoje, bet ir pasaulyje.
Pavyzdžiui, „Kupalos išvakares“ kaip vieną iš pagrindinių įkvėpimo šaltinių kuriant naujausią siaubo filmą „Nosferatu“ (2024) mini ir amerikiečių režisierius Robertas Eggersas. Siaubo žanro reformatoriumi kartais pavadinamas kūrėjas viename interviu pabrėžia išskirtinę filmo kino kalbą.
„Filmas turi nuostabių folkloriško siaubo elementų ir stebinančio montažo pavyzdžių, įkvėpusių „Nosferatu“, o muzika ir vaidyba suteikia šventovėje vykstančiai pabaigai galingą ir bauginančią atmosferą.“, – sako R. Eggersas.
„Kupalos išvakarės“ yra vienas iš nedaugelio ukrainietiškų filmų, nufilmuotų ant šiuo metu retai naudojamos 70 mm juostos.
Nuotraukos autorė Marija Mireckaitė
Apskritai, poetinis Ukrainos kinas išsiskyrė stipriu vizualiniu mąstymu. Vaizdai dažnai tapdavo ne tik pasakojimo priemone, bet ir savarankiška metafora. Šiuose filmuose ryškus buvo tautinis pradas: ekranuose atgydavo Ukrainos kaimo pasaulis, liaudies dainos, ritualai, gamtos ciklai ir pasąmonės lygmeniu veikiantys archetipai. Kalba ir muzika atliko svarbų emocinį vaidmenį, o dialogų dažnai būta mažai, jų vietą užimdavo atmosfera, ritmas, vaizdo kompozicija.
Filmo „Kupalos išvakarės“ peržiūra vyks birželio 3 d. 18 val. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus Muzeotekoje. Filmą pristatys kinotyrininkė Lina Kaminskaitė, o po peržiūros žiūrovai bus kviečiami įsitraukti į diskusiją.
„Taip toliau“ kino klubą iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras.
Daugiau apie kino klubą: www.taip-toliau.lt/kino-klubas